19 birželio, 2022

1 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 16, 19-31

Palyginimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių atskleidžia ryškius skirtumus tarp turto ir neturto, gailestingumo ir užkietintos širdies, palaiminto ir pasmerkto pomirtinio gyvenimo. Jis taip pat liudija skirtumus žmonių visuomenėje. Vieni žmonės sukaupia didelius turtus, gyvena ištaigingai, kiti dėl ligų sukeltų sunkumų ir negalėjimo susirasti darbą susiduria su pragyvenimo sunkumais, o karo ir kitų katastrofų atveju priversti elgetauti. Palyginimu Kristus kreipiasi į mus, sakydamas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų [dangaus] Tėvas yra gailestingas.“ Kartu jis primena su kokiais sielos pavojais susiduria didelius turtus sukaupęs žmogus. Jo širdis gali tapti pririšta prie turtų ir jais jis ims labiau pasitikėti nei Dievu. Jo širdis tada tapti tokia kieta, kad sukauptomis gėrybėmis jis mėgausis tik savo malonumui, ir neaukos jų dalies kenčiančiam artimui, Dievo garbei ar kitokiam kilnesniam tikslui.

Toks buvo tas Kristaus apibūdintas turtuolis. Purpuro spalva anais laikais buvo sunkiai išgaunama ir labai brangi. Šios spalvos rūbus nešiojo rūmų gyventojai ir kiti labai turtingi žmonės. Tuo jie demonstruodavo savo statusą visuomenėje, vaizdžiai parodydavo, kad yra turtingesni už kitus. Savaime turtas nėra nuodėmė, lygiai kaip ir neturtas savaime nesietinas su šventumu, tačiau dažniausia taip atsitinka, kad daug turto turinčio žmogaus širdis sukietėja. Neveltui Kristus sako: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“ Jis mums primena apie nematerialias vertybes – gailestingumo darbus, darbus Dievo garbei, aukas. Kristus šį nematerialų turtą vadina „lobiais danguje,“ kurių „nei kandys, nei rūdys neėda, nei vagys neįsilaužia ir nevagia.“ Paklauskime savęs, ar mes esame sukrovę tokių nematerialių vertybių, kurios mielos Dievui.

Tas turtuolis lobių danguje visiškai neturėjo. Jis gyveno tik sau, kasdien ištaigingai su savo draugais puotaudavo. Net šunys pas jį maitinosi geriau, nei elgeta Lozorius.

Dievas pamini elgetos vardą, parodydamas, kad jis jam yra brangus. Lozorius buvo tikintis žmogus, todėl mielas Dievui. Jis buvo ne koks apsimestinis elgeta, kokių dažnai pasitaiko mūsų visuomenėje. Pas mus elgetomis dažnai tampa tie, kurie dėl nesaikingo alkoholio vartojimo praranda viską. Jie nenori užsidirbti duoną darbu, todėl geriau eina elgetauti, o vakare nusipirkti alkoholio. Lozorius buvo ne toks. Jis buvo aptekęs žaizdomis, tačiau net žaizdų skausmą viršydavo alkio sukeliamas skausmas. Jis gulėjo prie turtuolio rūmų vartų ir geidė pasisotinti „bent trupiniais nuo turtuolio stalo“. Deja, rūmų šunys mylėjo Lozorių labiau, nei tas turtuolis. Jie pas jį atbėgdavo ir laižydavo jo žaizdas.

Kristus ir mus įspėja dėl godumo, nes godumas užkietina širdį. „Saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos,” sako jis. Užvaldytas šio kūniško jausmo žmogus ima nebebijoti nei Dievo, nei žmonių. Apaštalas Paulius godumą sieja su meile pinigams. „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.“ Užvaldyta tokios netikros meilės širdis nebemato kenčiančio artimo, apiplėšia jį įvairiausiais legaliais ir nelegaliais būdais. „Iš godumo jie išnaudos jus gudriai pramanytais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia,“ sako apaštalas Petras.

Toks buvo šių dviejų žmonių gyvenimas žemėje. Deja, žmogaus gyvenimas žemėje yra trumpas. Jis pražysta kaip gėlė, jo kūno grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. „Kai Viešpats pūsteli, gėlė nuvysta ir žiedas nukrinta.“  Visa, kas laikina, pareina ir tada atsiveria amžinybė. O koks buvo jų gyvenimas amžinybėje?

Turtuolis žemėje gyveno be Dievo. Nors jo kūnas buvo lepinamas ištaigingomis puotomis, jo siela jau buvo apmirusi. Neveltui Apreiškimo knygoje Dievas įspėja gyvuosius, kurių širdies tikėjimas ima atšalti. „Tave vadina gyvu, o tu esi miręs,“ sako jis. „Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi!“

Užkietintos širdies  turtuolis gyveno be Dievo, todėl numiręs pateko į pragarą. O kas yra pragaras? Tai vieta, kurią apleidęs Dievas. Turtuolio žodžiais, tai „amžina kančių vieta.“ Ten viešpatauja šėtonas – visų piktenybių ir melo tėvas, kuris žemėje savo klastomis ir apgaulėmis pavergia žmonių širdis.

Žemėje turtuolis puikavosi savo purpuriniais rūbais, ištaigingomis puotomis demonstravo savo turtus, tačiau į amžinybę šių brangių dalykų jis negalėjo pasiimti. Sentėvis Jobas sako: „Nuogas išeina žmogus iš motinos įsčių, nuogas ir palieka šį pasaulį.

„Po mirties viskas pasikeičia ir tampa akivaizdu, kas buvo turtingas, o kas vargšas,“ rašo Bažnyčios tėvas Jonas Auksaburnis. „Čia kaip teatruose, kai artėja vakaras ir žiūrovai išsiskirsto, tada ir aktoriai nusimeta drabužius. Tie, kurie vaizdavo karalius ir generolus, tampa tuo, kas buvo iš tikrųjų – sodininkų sūnūs ir figų pardavėjai. Taip atsitinka atėjus mirčiai. Spektaklis baigiasi, skurdžių ir  turtuolių  kaukės nusimetamos ir iš darbų tampa regima, kurie iš tikrųjų yra turtingi ir kurie vargšai, kurie verti garbės ir kurie gėdos.“

Laikinoje kūno pastogėje Lozorius buvo vargšas, tačiau išganingu tikėjimu jis tapo turtingas pas Dievą. Po mirties jo siela angelų buvo nunešta į Abraomo prieglobstį, tai yra į rojų.

Tuo tarpu tas negailestingasis turtuolis tik „krovė turtus, bet nesirūpino tapti turtingas pas Dievą.“ Visas jo gyvenimas buvo persunktas nuodėmės, o kur pasilieka neatleista nuodėmė, ten ją lydi bausmė.

Didelė bausmė iššaukia didelį šauksmą. „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs!“ kreipėsi jis į Senojo Testamento patriarchą, „Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį.“ Prašymas skamba ironiškai. Žemėje jis neleido Lozoriui pasisotinti net trupiniais nuo stalo, o dabar prašo vandens lašo liežuvio atvėsinimui.

Deja, po mirties jau vėlu daryti atgailą. Žemė yra vieta, kur mes turime gyventi taikoje su Dievu, mylėti jį ir artimą kaip save. Bažnyčia yra vieta, kurioje Kristus mums perduoda savo kryžiaus pergalės vaisius Krikšto ir Altoriaus sakramentuose, čia mes išpažįstame nuodėmes ir meldžiame jų atleidimo. „Dabar palankus metas, dabar išganymo diena!“ primena apaštalas Paulius. Abraomas buvusiam turtuoliui atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius ­ tik blogybes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.“ Ir pridūrė: „Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.“ Abraomas negali jam pasiųsti vandens lašo, o buvęs turtuolis niekaip negali to lašo priimti. „Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė.“

Tuo tarpu Lozorius, nors žemėje buvo priverstas prašyti išmaldos, tikėjo į Dievą ir gyveno kaip mokė Viešpaties žodis. Jis klausė Mozės ir pranašų, todėl jam nereikėjo jokių papildomų priemonių, kurios, kaip to turtuolio brolius, skatintų įtikėti grasinant amžina „pomirtine kančių vieta.“ „Teisusis gyvens tikėjimu,“ sako apaštalas Paulius. Todėl, kai tas turtuolis prašė Abraomo nusiųsti Lozorių į jo tėvo namus ir įspėti, kad „jie nepatektų į šią kančių vietą“, Senojo Testamento patriarchas atsakė: Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso! ... Nes jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Pauliaus žodžiais, jeigu jie gėdijasi Evangelijos, kuri yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“,  tai jie nepatikės, jei kas iš numirusių prisikeltų ir juos aplankytų.

Šiuo palyginimu Kristus mus ragina išlaikyti tikinčią širdį, kokią net skausme ir kitose bėdose išlaikė Lozorius. O tikėjimą mūsų širdyse stiprina pats Dievas savo žodžiu ir sakramentu. Turtuolio pavyzdžiu, Jėzus mus ragina saugotis godumo, nepririšti širdies  prie žemiškų gėrybių, nes neįmanoma tarnauti dviem ponams. Negalime tarnauti Dievui ir mamonai. Kaip Dievas mums yra gailestingas, atleidžia mūsų nuodėmes ir kaltes, taip jis ir mus ragina būti gailestingais. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas,“ sako jis. „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.“ Amen.