12 birželio, 2022

Kapinių šventė

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 11, 25-26; 14, 2.

„Kai žmogus miršta, ar jis vėl gyvens?“ Tokį klausimą kelia sentėvis Jobas. Pažvelgęs į žmogaus amžių ir regėdamas jo laikinumą, gyvenimą jis apibūdina tokiais žodžiais: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.“

Nuo pat pasaulio sutvėrimo žmogus tikėjo sielos nemirtingumu. Pirmasis žmonijos istorikas Herodotas apie senovės egiptiečius sako: „Jie buvo pirmieji žmonijoje tvirtinę sielos nemirtingumą“. Nemirtingoms sieloms jie statė piramides, kuriose prinešdavo pomirtiniam gyvenimui reikalingų daiktų.

Induistai nestatydavo piramidžių. Mirusiojo pelenus jie išbarstydavo kur nors upėje, nes jos tėkmė jiems simbolizuodavo besikartojantį gyvenimo ciklą. Jie tikėjo reinkarnacija ir sakydavo: „Kaip žmogus nusimeta seną drabužį ir apsivelka nauju, taip siela, išsivadavusi iš seno, mirtingo kūno pavidalo įeina į naują.“

Germanų tautos, sugriovusios Amžinojo miesto (Romos) vartus, tikėjo, kad tinginiai ir bailiai mirę patenka į tamsius po žeme esančius urvus, pilnus triukšmingų būtybių ir ten gyvena begalinėje smarvėje ir varge. Bet tie, kurie žuvo mūšyje, iš karto nueina į karo dievo Odino rūmus, kur gyvena amžinoje linksmybėje.

Senieji kuršiai mirusiuosius degindavo artimiausiame šile arba miške su geriausiais jų rūbais ir ginklais. Jei dūmai kildavo tiesiai į dangų, tikėjo, kad siela išgelbėta, o jeigu rūkdavo į šalį, manė, kad siela pražuvusi. Senovės prūsai tikėjo, kad mirusysis laidojimo dieną ant žirgo per dangų skrieja į aną pasaulį. Jie irgi degindavo mirusiųjų kūnus. Apeigų metu žyniai sakydavo, jog mato velionį skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį.

Visos šios tautos tikėjo, kad Dievas yra, bet nepažino tikrojo Dievo. Apaštalo Pauliaus žodžiais, jos “išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus... Jie lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius.”

Dievas yra gyvas. Jis negyvena kūriniuose ar žmogaus rankų stabuose. “Neturėk kitų dievų šalia manęs,“ paliepia jis. „Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!“

Viešpaties žodis liudija apie mums, mirtingiesiems, paruoštus amžinuosius namus Dievo artumoje. „Mano Tėvo namuose daug vietos,“ sako Jėzus. Nors mirtingas kūnas bus atiduotas žemei, tikinčiųjų laukia ne rankomis statyti namai danguje. “Mes juk žinome,“ liudija apaštalas Paulius, „kad mūsų žemiškos padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje... Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveinę iš dangaus.” Į šiuos dangaus namus veda paties Dievo nutiestas kelias ir jį randa visi, kurie jo ieško.

“Teisieji pasiekia ramybę. Tas randa poilsį, kas eina teisingu keliu,“ sako pranašas Izaijas. “Būkite šventi, nes aš esu šventas,” atkartoja Dievo žodį apaštalas Petras, ragindamas: „Ir jūs tapkite šventi visu savo elgesiu.“

Bet kas yra tie šventieji, kurie pasieks ramybę, jei žinome, kad esame nusidėjėliai? Ar yra žemėje žmogus, kurio sielos drabužiai būtų nesutepti? Ar yra žmogus, kuris gyventų be nuodėmės gyvenimą, kad amžinybėje ramia sąžine galėtų pažvelgti į gyvojo Dievo akis?

Turbūt nė vienas sąžiningas žmogus nepasakytų: “mano kelias yra šventas.” Apaštalas Jonas visuotinei bažnyčiai rašo: “Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.” Tik veidmainis gali ištiesti Dievui rankas ir tvirtinti, kad jos švarios. Sąžiningas žmogus, kaip karalius Dovydas, sakys: „Neatsimink mano jaunystės nuodėmių ir mano nusikaltimų“. Jis kaip tas atgailaujantis muitininkas tars: “Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui.” „Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai ­ lyg suteršti skudurai,” savo tautai sako pranašas Izaijas. „Visi nusidėjo, ir jiems trūksta Dievo garbės,“ rašo apaštalas Paulius, primindamas, kad nuodėmės alga yra ne amžinieji namai danguje, o mirtis.

Pats Dievas savo iš savo begalinio gerumo ir gailestingumo paruošė mums kelią. Patys savo pastangomis mes negalime nuvalyti sielos nuodėmių, nes jos ne dulkės, kurias nupurtome nuo drabužių. Tačiau Dievas mums sako: “Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.” Kristaus kraujas, kurį Viešpats praliejo už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, nuplauna mūsų nuodėmes ir kaltes. “Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių,” sako apaštalas Jonas, todėl “jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas, kai atleidžia mums nuodėmes ir apvalo mus nuo visų nedorybių.” Nors “visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, jie išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo,“ guodžia tikinčiuosius apaštalas Paulius. Kai apreiškime Jono buvo paklausta: „Kas yra tie ir iš kur atėjo apsivilkę baltais rūbais?“, jam buvo atsakyta, kad toji dangaus minia nėra žmonės, kurie savo jėgomis būtų tapę šventi, savo pastangomis išlaikę nesuteptus baltus Krikšto rūbus. „Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio, [tai yra Kristaus], krauju.”

Jėzus yra kelias, vedantis tikinčiuosius į dangiškojo Tėvo namus. Nė vienas žmogus savo paties jėgomis negali savęs išgelbėti, nuvalyti savo sielą nuo nuodėmių. Sielą švaria daro tik Jėzaus Kristaus kraujas. Šį, nuodėmes nuplaunantį Kristaus kraują, mes gauname priimdami Altoriaus Sakramentą. Jėzus Kristus yra vienintelis mūsų Atpirkėjas ir Gelbėtojas, vienintelis kelias vedantis į dangiškojo Tėvo namus! „Nėra po dangumi žmonių tarpe duoto kito vardo, per kurį mes turėtume būti išgelbėti,“ skelbia apaštalas Petras. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas,“ sako mums Jėzus. „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“

Tad „kai žmogus miršta, ar jis vėl gyvens?“ Taip, į Jobo klausimą atsako pats Dievas. Mums, išteisintiems per nuodėmes nuplaunantį kraują, Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ Mums, tikintiesiems, priklauso Jono evangelijoje užrašyti Jėzaus žodžiai: „Mano Tėvo namuose daug vietos... kur aš esu, ten ir jūs būsite.“ Jėzus yra kelias, kuriuo mes turime eiti, nes jis vienintelis mus veda į tiesą ir gyvenimą. Jo kraujas, pralietas už mūsų nuodėmes, yra vienintelė paguoda dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.