5 birželio, 2022

Sekminės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Apd 2, 1-18

Sekminių šventėje Jėzus išpildė tai, ką pažadėjo mokiniams prieš įžengdamas į dangų. „Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių,“ tarė jis. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Tos šventės rytą ant apaštalų lyg ugnies liežuvių pavidalu nužengė Šventoji Dvasia ir jie tautoms pradėjo skelbti žinią apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Tą dieną Kristus surinko pirmąjį derlių. Išgirdę Petro liudijimą, Jeruzalėje pasikrikštijo 3000 vyrų ir jie buvo pirmoji Kristaus Bažnyčia.

Neatsitiktinai dangiškasis Tėvas per Jėzų siuntė Šventąją Dvasią Sekminių šventės metu. Sekminės Senajame Testamente buvo pirmojo derliaus šventė. Tai penkiasdešimtoji diena nuo pirmojo javų pėdo atnašos. Dvasine prasme tas pirmasis javų pėdas yra Kristus. Save jis metaforiškai sulygino save su kviečio grūdu, kuris mirdamas turėjo atnešti daug vaisių. Didįjį penktadienį jis paaukojo save už mūsų nuodėmes – jo kūnas kaip kviečio grūdas buvo padėtas į žemę. Velykų rytą jis pergalingai prisikėlė ir tapo „visų užmigusiųjų pirmuoniu,“ ta pirmąja „javų pėdo atnaša.“ Bet dar turėjo praeiti 50 dienų, kol išauš pirmojo derliaus nuėmimo šventė.

Kristui įžengus į dangų apaštalai sugrįžo į Jeruzalę ir laukė Kristaus pažado išsipildymo. Dvasine prasme, net oras turėjo tapti karštas nuo jų maldų, nes evangelistas rašo: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“

Šventoji Dvasia ant apaštalų nužengė Sekminių šventės rytą. Kaip prie Mozės ant Sinajaus kalno Dievas prisiartino su griausmu ir žaibais, taip ir Šventosios Dvasios apsilankymą ant apaštalų lydėjo didingi ženklai – stiprus vėjo ūžimas, tarsi ugnies liežuviai virš jų galvų. Apaštalai tapo pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti ypatinga Dievo Dvasios kalba.

Patyrusi šį nepaprastą reiškinį prie apaštalų namo susirinko gausi minia. Lukas rašo, kad tai buvo pamaldūs žydai iš visų tautų po dangumi. Jie jau kalbėjo nebe hebrajiškai, o tų tautų kalbomis, panašiai kaip Lietuvos žydai šiandien kalba lietuviškai. Hebrajų kalbą jie girdėjo tik sinagogoje. Jie visi nustebo, apaštalų kalboje atpažindami jų gimtosios kalbos žodžius. „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!“

Šventoji Dvasia apsireiškė ne tik per Sekmines. Trečiasis Švenčiausios Trejybės asmuo veikia per visus amžius. Dievui kuriant šį pasaulį, ji dvelkė virš vandenų. Tautai puolant į nuodėmes, ji nužengdavo ant pranašų ir per juos garsiai primindavo tautai apie nuodėmes ir Dievo teismą už svetimavimą su kitais dievais. Jos veikimu Dievo Sūnus priėmė kūną Mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi. Sekminių dieną ji nužengė ant apaštalų ypatingomis malonės dovanomis. Jie gavo Dvasios krikštą, tapo apgaubti jėga iš aukštybės, patyrė ypatingą Dvasios kalbos dovaną.

Tapę apgaubti jėga iš aukštybių, apaštalai ėmė garsiai skelbti išgelbėjimo žinią per Jėzų Kristų. Tas Sekminių vėjas dvasine prasme yra apaštalų paskelbta šventoji evangelija, kuri lyg viesulo greičiu išplito po pasaulį. Praėjus 20-čiai metų nuo pirmųjų Sekminių, apaštalas Paulius Romos Bažnyčiai rašė: „Visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.“ Kaip ugnis šviečia ir sušildo šaltas širdis, taip Sekminių ugnies apšviesti apaštalai skleidė šviesą pagonijos tamsybėse ir žmonių širdyse įžiebė meilės Dievui ugnį. Įvairios kalbos, kuriomis Šventoji Dvasia davė prabilti apaštalams, simbolizuoja Bažnyčią, Kristaus krauju atpirktus žmones – tą pergalingą išgelbėtųjų minią „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.“

Šiandien mus Šventoji Dvasia aplanko ne taip dramatiškai. Ji mus lanko „tyliu, švelniu dvelksmu“ bažnyčioje skelbiamame Dievo žodyje ir Sakramente. Bažnyčioje ji mus toliau pašaukia, savo dovanomis apšviečia, tikru tikėjimu pašventina ir išlaiko. Ji lanko romiuosius, kurie bažnyčiose atveria savo širdis Dievo žodžiui ir maldai. Tačiau aplenkia piktuosius, kurių širdys yra pilnos pagiežos, pavydo, išdidumo.

Sekminių rytą per Petro pamokslą Šventoji Dvasia palietė daugelio žmonių širdis. Dievo Dvasios veikiami evangelijos „žodžiai verte vėrė jiems širdį," ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Jie įtikėjo į Jėzų Kristų ir tą patį nukryžiuotą, kurį vyriausieji kunigai prieš 53 dienas buvo pasmerkę kryžiaus mirčiai. Velykų rytą jis šventė pergalę prieš mirtį, nuodėmę ir šėtoną. Nors pasmerkėjams jis ir toliau liko papiktinimu, jį įtikėjusiems jis taip „Dievo galybe ir Dievo išmintimi.“ „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė,“ liudija apaštalas Paulius, „o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ Ne tik Sekminių šventės liudininkai įtikėjo į Dievo šlovę Kristaus veide. „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“ Sekminės tapo Bažnyčios gimimo švente.

Šventoji Dvasia mums teikia jėgų gyventi krikščionišką gyvenimą. Ji yra mūsų pašventintoja. Kaip saulės spinduliai savo šiluma gaivina mūsų kūną, taip Šventoji Dvasia Viešpaties žodžiu gaivina mūsų sielas. „Ji yra tokia pat svarbi Bažnyčiai, kaip siela svarbi mūsų kūnui,“ rašo Bažnyčios tėvas Augustinas. „Kokį poveikį siela daro kūno nariams, tokį Šventoji Dvasia daro Bažnyčiai.“

Tie pirmieji trys tūkstančiai krikščionių „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.“ Ir mes ištikimai laikykimės apaštalų mokslo ir krikščioniškos bendrystės. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, rašo apaštalas Paulius. Jis ragina mus daryti „gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Duonos laužimas, kurio laikėsi apaštalai, yra Altoriaus Sakramentas, kurio duonoje ir taurėje savo kūnu ir krauju Kristus toliau lanko bažnyčią ir tikintiesiems dovanoja savo malonę. Apaštalai taip pat ištvermingai laikėsi bendros  maldos. Ir mus apaštalas Jokūbas ragina linkti ištvermingais maldoje, sakydamas, jog „daug gali karšta teisiojo malda.“ Amen.