Šiuo sekmadieniu Jėzus mus ruošia Sekminių šventei. Jis praneša apie Šventąją Dvasią, kurią atsiųs apaštalams ir kitiems tikintiesiems, ir žemėje įsteigs Šventąją Bažnyčią. Viešpaties Dvasia mūsų širdims liudys tą darbą, kurį Jėzus atliko mūsų išgelbėjimui ir įves į visą tiesą apie Dievą. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, ­ Tiesos Dvasią.“

Jėzus ją vadina tiesos Dvasia, kurios „pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta.“ Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams paaiškina, kodėl Dievo Dvasia ne visiems pažįstama ir ne visi jį tiki. „Kūniškas žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“

Kadangi pasaulis nepažįsta Dievo Dvasios, jis nukreipia visas savo mintis ir pastangas į kūno troškimus, žemiškąsias gėrybes. Jis priima tik tai, kas regima ir apčiuopiama, o visa kita laiko nesvarbiu dalyku, net vadina tai „kvailyste.“ Pasaulietiškai mąstantis žmogus viską vertina žemiškos naudos požiūriu. Jam svarbu gerai pavalgyti ir atsigerti, įsigyti kokią brangesnę prekę, nes turtas jam yra viena labiausiai apčiuopiamų vertybių. Apaštalas Paulius apie tokį trumparegišką pasaulietišką požiūrį sako: „Jų dievas ­ pilvas... Jie temąsto apie žemės daiktus.“

Neateinamas į bažnyčią ir negaudamas Šventosios Dvasios dovanos per žodį ir sakramentą, pasaulietinio nusistatymo krikščionis palaipsniui netenka tikėjimo ir tampa dvasiškai kurčias bei aklas. Apie tokius žmones Jėzus sako: „Šios tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.“ Jie eina į amžiną pražūtį, liudija apaštalas Paulius, nes „žodis apie kryžių... jiems yra kvailystė.“ Tokie žmonės viską vertina kūno požiūriu, nors apie tai, „kas ateina iš Dievo Dvasios, ... reikia spręsti dvasiškai“. „Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi,“ taria tikintiesiems Jėzus.

Apaštalas Paulius klaupiasi prieš dangišką Tėvą, prašydamas, kad jis „iš savo šlovės lobio“ per Šventąją  Dvasią sutvirtintų mūsų vidinį žmogų,“ kad Kristus per tikėjimą gyventų mūsų širdyse ir mes „įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtume pažinti Kristaus meilę..., ir būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“ Jis pabrėžia, kad šiai dorybei įtvirtinti būtina Šventosios Dvasios dovana.

Šiandienos evangelijoje Jėzus sako: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane.“ Šventosios Dvasios liudijimas buvo reikalingas netgi apaštalams, kurie tris su pusę metų sekė Jėzų. Jie regėjo jo didingus darbus, tačiau iki prisikėlimo nepajėgė pilnai jame išvysti dievišką prigimtį, pažinti jo žodžius: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Neveltui siųsdamas juos į pasaulį skelbti gerąją žinią, Jėzus pažada jiems atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juose pilnai įtvirtins žinią apie išgelbėjimą per jo kryžių. „Globėjas, kurį jums duosiu, toliau liudys apie mane“. „Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.“ O kai persekiojimų valandą „jus įskųs, ... jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.“

Apaštalas Paulius ypač pabrėžia Šventosios Dvasios svarbą dieviškosios tiesos pažinimui, nes Dievas pažįstamas ne protu ar kokia nors įmantria filosofija, o jo Dvasios apreiškimu. “Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide,“ rašo jis Korintiečiams. Apaštalas tai išgyveno savo asmenine patirtimi. Sužinoję apie jo atvykimą į Atėnus, miesto filosofai pakvietė Paulių į Areopagą. „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus.“ „Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami,“ rašo evangelistas Lukas. „Nors pasaulis išmintimi nepažino Dievo iš jo išminties veikalų,“ Paulius pradžioje bandė prisitaikyti prie filosofų, tai yra prie pasaulio išminties. „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’.“ Bet vos tik jis pradėjo skelbti Jėzų nukryžiuotą ir jo prisikėlimą iš numirusių, „vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ‚Apie tai paklausysime kitą kartą.‘“ Tik du žmonės Atėnuose atsivertė ir įtikėjo į Kristų.

Tuo tarpu atvykęs į Korintą jis paliko nuošalyje visą pasaulio išmintį, o atsidavė tik evangelijos žiniai ir  Šventosios Dvasios galybei. „Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,  kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.“ Jo skelbimas atnešė daug vaisių. Korinte į Jėzų įtikėjo daug žmonių ir mieste buvo įsteigta pirmoji bažnyčia. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli,“ liudija jis korintiečiams, primindamas, kad „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, o Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.“

Evangelija mums primena apie išbandymus, su kuriais tikintis žmogus susidurs pasaulyje. Liudijant Jėzų, jis, kaip Paulius, gali išgirsti: „Apie tai mes paklausysime kitą kartą.“ Krikščionis gali patirti pajuoką, gėdą. „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi ... aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia,“ primena Jėzus. „Atsiminkite mano žodžius“, sako jis. „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.“ Šios dienos evangelijoje jis primena: „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. Aš jums visa tai kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs.“

Jėzus ragina apaštalus  ir jo sekėjus išlikti tvirtais tikėjime. Apaštalai, kurie Didįjį Penktadienį pasislėps baimingi, po Kristaus prisikėlimo liks jam ištikimi iki mirties. Paulius, jau būdamas kalėjime, drąsina jo mokinį Timotiejų sunkumų valandą likti tvirtu evangelijos labui. „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią,“ sako jis, „bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio.“ „Aš nesigėdiju Evangelijos“, rašo jis laiške Romiečiams. „Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“. Šiuo liudijimu jis mums primena Jėzaus žodžius, kuris pasakė: „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje.“

Tad tepadeda Dievas mums likti tvirtais tikėjime tiek džiaugsmo tiek sunkumų valandą. Savo žodžiu ir sakramentu tesuteikia jis mums Šventosios Dvasios. Tesutvirtina ji mūsų vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą apsigyventų mūsų širdyse ir mes, įsitvirtinę meilėje, su visais šventaisiais galėtume pažinti nuostabią Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. Amen.