22 gegužės, 2022

Kristaus dangun žengimas

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 24, 44-53

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlusiu iš numirusių kūnu įžengė į dangų. Jo dangun žengimas ir mus, jį tikinčiuosius, ragina kelti aukštyn širdis ir siekti aukštesnių malonės dovanų bei prakilnesnio kelio, kuris yra Dievo meilė. Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams sako: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“.

Savo dangun žengimą Kristus vadina grįžimu pas Tėvą. Jono evangelijoje jis sako: „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“.

Bažnyčios tėvas Augustinas apie jo atėjimą ir grįžimą sako: „Priėmęs žmogišką prigimtį, jis neatsisakė dieviškosios. Jo amžinybė tapo pridengta šydu, o regimas tapo jo žmogiškas pavidalas. Jis gimė, kad mes galėtume atgimti. Jis mirė, kad mes nemirtume per amžius. Jis trečią dieną prisikėlė iš numirusių, parodydamas, kad ir mes prisikelsime paskutinę dieną. Jis pasirodė savo mokiniams, kad jie pamatytų jį akimis ir paliestų rankomis, tuo parodydamas, kuo jis tapo, kartu neprarasdamas to, kas jis buvo. Keturiasdešimt dienų jis kalbėjo su jais, juos aplankydamas ir išeidamas, su jais valgydamas ir gerdamas, bet dabar jau ne iš žmogiško poreikio, bet atskleisdamas tikrąją jo kūno prigimtį: mirtingasis ant kryžiaus pakilo nemirtingas iš kapo.“

Kaip reikėtų suprasti Kristaus dangun žengimą? Į kokį dangų jis įžengė? Dangus, į kurį įžengė Kristus, nėra mūsų kūrinijos dalis. Tai nėra Dievo suvertas pasaulis, kokio nors žvaigždyno vieta. Šventasis Raštas liudija, kad jis įžengė į dangų, kur Viešpatauja Dievas. „Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, savo galingu žodžiu palaikantis visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“, liudija laiškas Hebrajams.

„Jis iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų“, rašo apaštalas Paulius Efeziečiams. Dangus, į kurį įžengė Jėzus yra ne gamtos dalis, o malonės dangus. Tai tikinčiųjų, kuriuos Kristus vadina palaimintais, pomirtinė vieta ir namai. Šį dangų mes šiandien regime tikėjimu, „lyg veidrodyje mįslingu pavidalu, o tada regėsime veidas į veidą“. Šis dangus yra vadinamas Rojumi, kurį Kristus užtarnavo kryžiaus mirtimi. Atpirkęs mūsų nuodėmes ir kaltes, jis atvėrė Rojaus vartus visiems jį tikintiesiems ir netgi tam nusikaltėliui jo kryžiaus dešinėje, kuris prieš mirtį padarė atgailą ir meldė Jėzaus prisiminti jį amžinybėje. Šis dangus – tai Dievo šlovės vieta, Dievo namai, kuriuose Kristus ir mums paruošė vietą. „O aš, kai aš būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“, pažadėjo jis.

Jėzus atsisėdo dangiškojo Tėvo dešinėje. Kas yra Dievo dešinė? Dievo dešinė ranka liudija jo begalinę galią danguje ir žemėje, jo viešpatavimą virš visatos. Šią galią turi į dangų įžengęs Jėzus. „Įžengęs į dangų jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės“, liudija apaštalas Petras. Toji galia priklauso ne tik jo dieviškai, bet po prisikėlimo ir jo perkeistai žmogaus prigimčiai. Įžengdamas į dangų, mokiniams jis pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“. Šia galia savo kūnu ir krauju jis mus aplanko Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje ir susivienija su mumis. Čia jis nuima mūsų nuodėmes bei pasmerkimą ir padovanoja savo šventumą. Viešpaties dešinė, tai jo pergalės ranka. „Koks tu galingas! Stipri tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!“ gieda psalmistas. „Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje –  amžina linksmybė.“

„Palaiminti, kurie tiki nematę“, sako Jėzus abejojusiam Tomui. Mokiniai sekę Jėzumi nuolatos regėjo jo žmogišką prigimtį. Jie buvo įpratę jį matyti kaip mokytoją, guodėją, gerąjį gydytoją, per jo žmogišką prigimtį jie nepažindavo dieviškosios. Ar mes pažintume karalių apsirengusį tarno rūbais? Vardan mūsų Jėzus sutiko tapti visų tarnu. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Kai Pilypas kartą paprašė: „Parodyk mums Tėvą“, Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ Nepakankamai pažinę jo dievišką prigimtį, mokiniai užmiršo jo prisikėlimo pažadą, todėl po Jėzaus nukryžiavimo slėpėsi baimingi, neteko vilties. Tik po prisikėlimo jie išpažino jį esantį ir Dievą. „Mano Viešpats ir mano Dievas“, išvydęs Jėzų ir jo prisikėlusiame kūne išlikusias žaizdų  žymes, ištarė abejojęs Tomas.

„Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą“, sako mokiniams Jėzus. Nors jam tapus žmogumi dangiškasis Tėvas yra už jį didesnis, savo dieviška prigimtimi jis ir Tėvas yra viena. „Tėvas už mane aukštesnis“, sako jis prieš savo kūno kančią, bet liudydamas apie savo dievišką prigimtį jis taria: „Aš ir Tėvas esame viena“. Šią žinią mokiniai pilnatvėje patirs tik Jėzui įžengus į dangų ir atsisėdus dangiškojo Tėvo dešinėje. Ypatingu būdu jie ją regės Sekminių dieną, kai ant jų bus išlieta Šventoji Dvasia. Tada jie patirs jo žodžių, „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, prasmę.  Dangun įžengęs Jėzus toliau juos ir mus lankys Sakramente. Ir mes maldomis galime kreiptis tiesiogiai į Jėzų. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Kristaus žengimo šventė ragina mus aukštyn kelti širdis ir siekti to, kas aukštybėse, kur Jėzus viešpatauja Tėvo dešinėje. Džiaukimės Kristaus įžengimu į dangų. Apaštalo Pauliaus raginami, siekime aukštesnių jo malonės dovanų. Mes jau dabar „esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime“, sako jis. „O jei vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ Mes Dievo karalystės paveldėtojai, kurie būsime pakviesti ten, kur angelai žvelgia Dievui į akis – į jo dangiškus namus, kur jis paruošė mums vietą, kur jis su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja, vienas Dievas per amžių amžius. Amen“.