15 gegužės, 2022

4 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt.11, 25-30

Apmąstomame evangelijos tekste Jėzus dėkoja dangiškajam Tėvui, kad dieviškuosius slėpinius jis paslėpė nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškė mažutėliams. Jis primena, kad Dievo neįmanoma pažinti žmogaus proto galiomis ar filosofiniais išmąstymais, o tik apreiškimu. Kas yra Dievas ir kokia jo valia yra pažįstama tik tiek, kam pats Dievas atskleidžia. Šį slėpinį Švenčiausioji Trejybė mums apreiškė per pranašų, apaštalų ir paties Kristaus žodžius. Jėzus dėkoja, kad dangiškasis Tėvas tai atskleidė ne šio pasaulio išminčiams ar galiūnams, o mažiesiems. „Taip, Tėve, nes tau taip patiko.“

Šiuos Kristaus žodžius savo gyvenimo patirtimi patvirtina didysis Bažnyčios tėvas Augustinas. Savo pamokslais ir raštais jis daugelį žmonių atvedė į tikrą tikėjimą. Jis taip plačiai ir giliai mokė apie Dievą, jog, atrodo, beveik neliko tikėjimo klausimų, į kuriuos jis nebūtų pateikęs atsakymų. Vis dėlto rašydamas knygą „Apie Trejybę“ jis susidūrė su sunkumais. Joje jis bandė įminti Dievo pažinimo gelmes. Kristus apreiškė Dievą esantį trijuose asmenyse – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Augustinas žinojo, kad tai Dievas, kuris mus sutvėrė, atpirko ir pašventina, tačiau jis norėjo rasti filosofinį Trejybės paaiškinimą, kaip Dievas vienu metu gali būti trijuose Asmenyse.

Vaikščiodamas pajūriu ir apie tai mąstydamas jis sutiko mažą vaiką. Jis buvo smėlyje iškasęs mažą duobutę ir į ją šaukšteliu ar kriaukle sėmė vandenį iš jūros. Kurį laiką stebėjęs vaiką jis paklausė: „Ką čia darai?“ Vaikas atsakė, jog nori išsemti jūrą ir ją supilti į duobutę. „Tai neįmanoma“, atsakė Augustinas. „Jūra per didelė, o duobutė per maža.“ Staiga jį nušvietė Šventoji Dvasia. Jis suprato, kad siekdamas proto galiomis įminti Trejybės slėpinį, jis yra lyg tas mažas vaikas, kuris bando išsemti jūrą.

Augustino atsakas į siekį suvokti „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmę“ yra toks: „Nori pažinti, pirma tikėk.“ Tikėk, nes tikėjimo šaltinis yra ne šio pasaulio išmintis ar filosofija, o paties Dievo apreiškimas. Dievas pažįstamas tikėjimu. Didysis Bažnyčios tėvas pajūryje pasijuto tuo mažutėliu, apie kurį evangelijoje kalba Jėzus, sakydamas: „Aš šlovinu tave, ... kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir protingųjų, o apreiškei mažutėliams.“

Savo malonės dėka Dievas dangiškuosius slėpinius mieliau atskleidžia mažutėliams, nei pasaulio išminčiams. Jėzaus laikais anie „išmintingieji ir protingieji“ buvo fariziejai bei Rašto žinovai. Jie vaikščiodavo išdidūs ir buvo žmonių aukštinami, bet Jėzus savo mokiniais išsirinko ne juos, o paprastus Galilėjos žvejus ir kitus nuolankius žmones. Jiems Jėzus atskleidė Dievo karalystės paslaptis. Dievui patinka tie, kurie nesididžiuoja savo išmintimi. Patarlių knyga skelbia: „Kur nuolankumas, ten išmintis“. “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“, sako apaštalas Jokūbas.

„Kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“, liudija apaštalas Paulius „Dievas pasirinko kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemos kilmės ir paniekintas, ... Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.“ „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi,“ įspėja jis kolosiečius. „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, [kuris] yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“, rašo jis korintiečiams, nes „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.“

Tikėjimo dalykuose Dievas aplenkia pasaulio išminčius, kurie didžiuojasi savimi, ir mieliau save apreškia nuolankiesiems, arba kaip sako Jėzus, „mažutėliams.“ Neveltui, mes, tikintieji, Naujame Testamente esame vadinami „Dievo vaikais“. Apaštalams, kurie kartą pagauti išdidumo paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Jėzus atsakė: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“

Mes turime būti tie mažyliai, kurie godžiai klausosi, ką jiems sako dangiškasis Tėvas. Žymusis Bažnyčios mokytojas Origenas sako: „Klausyk, kaip Viešpats tiems, kurie prie jo eina, sako: “Tebūnie taip, kaip įtikėjai” (Mt 9,29). Taip bus ir tau, jei Dievo žodį, skelbiamą Bažnyčioje, su tvirtu tikėjimu ir nuoširdžia pagarba priimsi... Kai esi prislėgtas, jis guodžia tave [žodžiu]: “Graudžios, nuolankios širdies, Dieve, tu neatstumsi” (Ps 50,19). Džiaugiesi ateinančia viltimi, Dievo žodis apipila tave džiaugsmais: “Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit, jums, teisingieji, džiūgaut” (Ps 31,11). Esi piktas, ramina tave žodžiais: “Nirtęs, rūstavęs liaukis ir neapmaudauk: tai veda į pikta” (Ps 36,8). Jei esi skausmuose, jis gydo tave: “Viešpats gydo visas mano silpnybes” (Ps 102,3).“

Dievo žodį tikintieji turi priimti lyg kūdikiai priima pieną iš motinos. „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją,“ sako Jėzus. „Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“ paklausė jis fariziejų. Jis jiems priminė psalmę, kuri skelbia: „Mažylių ir kūdikių lūpomis sukūrei sau šlovę.“ „Taip, Tėve, nes tau taip patiko“, sako Jėzus. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus,“ gimęs iš Tėvo prieš visus amžius ir priėmęs kūną iš Mergelės Marijos. Šią tiesą jis apreiškia tiems, kurie jo gyvąjį žodį priima lyg kūdikiai atvira ir tikinčia širdimi. Todėl kai viena moteris kartą Jėzui garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ Jėzus kviečia tuos, kurie ieško Dievo savo jėgomis ir jo neranda. Jis kviečia tuos, kuriuos slegia nuodėmių našta. „Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įpykio, braška mano kaulai, nes nusidėjau“, guodžiasi psalmistas. „Virš galvos esu apsemtas nuodėmių, jos slegia mane lyg sunkiausia našta“. Pranašas Zacharijas nuodėmę vaizduoja kaip nedorybę švino dangčiu uždengtą žmogaus širdyje. Nelengva žmogui ją išpažinti.

„Ateikite pas mane, ... aš jus atgaivinsiu!“ kviečia mus Jėzus. „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. O kas yra jo jungas? Jo jungas yra Evangelija. Tai geroji žinia, skelbianti, kad Jėzus savo mirtimi mus atpirko iš nuodėmių ir amžinosios mirties. Jo pralietas kraujas, kuriuo jis nuplovė mūsų nuodėmes, yra mūsų sielos ramybė ir atgaiva. „Manyje jūs rasite savo sieloms atgaivą, nes aš romus ir nuolankios širdies.“

„Lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui,“ sako apaštalas Paulius. Šį dvasinį pieną mes gauname Altoriaus Sakramente. Čia labiausiai išsipildo jo pažadas: „Ateikite, aš jus atgaivinsiu“. Kaip godžiai kūdikėliai geria motinos pieną, ir kaip jie jo trokšta! Ir mes su tokiu kūdikišku troškuliu artinkimės prie Kristaus malonės taurės! Gerkime Dievo meilę, kurią jis mums teikia Eucharistijoje! Kaip kūdikiai verkia, laiku negaudami motinos pieno, taip ir mes liūdėkime, kai mums kas nors trukdo priimti jo malonės valgį. Kristaus kūnas ir kraujas duonoje ir taurėje yra tikras valgis ir gėrimas, per kurį Jėzus mūsų sieloms teikia atgaivą ir ramybę. Ant altoriaus jis mus aplanko ne kaip nuodėmes teisiantis Teisėjas, o romus ir nuolankios širdies Gelbėtojas. Kunigo ištartu konsekracijos žodžiu jis pašventina žemiškas dovanas, ateina į jas savo kūnu ir krauju ir savo dieviška artybe mus atgaivina. Amen.