8 gegužės, 2022

3 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 15, 1-8

Palyginimas apie vynmedį ir šakeles yra apie Bažnyčią ir jos žmonių krikščionišką gyvenimą. Kristus yra Bažnyčios galva, o mes esame jo mistinio kūno nariai. Jais mes tapome per Šventąjį Krikštą, kuriame buvome suvienyti su tikruoju Vynmedžiu. Tačiau neužtenka Krikštu būti įskiepytiems į kamieną. Kaip vynšakelė turi nešti vaisius, taip ir mes, pakrikštytieji, turime gyventi krikščionišką gyvenimą – išlikti tikėjimu suvienyti su Kristumi. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“.

Kiekvienas vynuogyno savininkas papasakotų, kiek reikia įdėti triūso, kad rudenį vynmedis atneštų gerų vynuogių. Vynuogyne bus šakelių, kurios neneša vaisiaus. Sodininkas jas rūpestingai nugenės, o tas šakeles, kurios neša vaisius, apkarpys, kad neštų dar daugiau.

Bažnyčioje irgi yra žmonių, kurie nors krikštyti, atitolsta nuo Dievo. Jie yra tos šakelės, kurios atsiskiria nuo vynmedžio ir gyvena tik patys sau pasaulietišką gyvenimą. Kalbant vynuogyno metafora, jie yra krikščioniško gyvenimo vaisių nenešančios šakelės, nenorinčios matyti sodininko, nesiekiančios keisti savo nuodėmingo gyvenimo būdo. Tai žmonės nepasiliekantys Kristuje, o „kas nepasiliks manyje, ... sudžius kaip šakelė“, sako Viešpats. Sodininkas jas nukirps ir įmes į ugnį. Nors ir jų sielos nemirtingos, amžinasis gyvenimas jiems nebus palaimintas.

Tuo tarpu kiekvieną šakelę, kuri neša vaisių, sodininkas apkarpo. Ją reikia apkarpyti, kad taptų dar vaisingesnė. Dievas, Šventoji Dvasia, apkarpo tikinčiuosiuose tai, kas trukdo juose nešti vaisius. Jis skatina mus atsižadėti nuodėmių, kurios yra kliūtis mūsų krikščioniško gyvenimo kelyje, nes ir tikintys žmonės esame nuodėmingi. „Nes jei sakytume, jog neturime nuodėmės,  klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“, primena apaštalas Jonas. Bet „jei išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisus, kai apvalo mus nuo visų nedorybių“.

Kokiu būdu Kristus mus, tikinčiuosius, apvalo? Dievas mus apvalo savo šventuoju žodžiu. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“, sako Jėzus. Jo žodis praneša kas yra nuodėmė ir kur ieškoti atleidimo. Savo dievišku žodžiu Jėzus mus moko iš dangiškojo Tėvo paprašyti pagalbos „Tėve mūsų“ malda ir paprastais širdies žodžiais.

Žodis, kuriuo mus Jėzus apvalo, yra gyvas ir veiksmingas. Dievas pirmą kartą gyvenime mus, vos tik prasiskleidusias šakeles, apkarpė Krikšte – nuplovė mūsų nuodėmes. Tai jis atliko savo žodžiu. Kas būtų, jei Krikšto vanduo nebūtų sujungiamas su Dievo žodžiu ir pažadu? Tai būtų vien paprastas vanduo, joks Krikštas. Per tokį vandenį negautume Dievo malonės, nuodėmių atleidimo ir amžinojo gyvenimo pažado. Panašiai atsitiktų, jei Altoriaus Sakramente virš duonos ir taurės kunigas neištartų Sakramento pašventinimo žodžių? Kristus tada neaplankytų ant altoriaus padėtų Sakramento elementų, duona ir taurė nebūtų jo kūnas  ir kraujas, o vien paprasti žemiškieji elementai. „Žodis, išeinantis iš mano burnos... įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“, taria Viešpats.  Dievo žodžio dėka Kristaus nurodyti žemiškieji elementai tampa Sakramentu. Viešpaties žodis yra „gyvas ir veiksmingas“, atliekantis tai, kam jis buvo skirtas.

Bažnyčia taip pat nustotų būti Bažnyčia, jeigu vietoje Dievo žodžio joje būtų skelbiama šio pasaulio išmintis. Dievo žodžiu neapvalomos šakelės imtų vysti ir nudžiūtų. Bažnyčia taptų panaši į kokią nors pasaulietinę socialinę organizaciją.

Vynuogyno metaforą taip pat aptinkame Senajame Testamente. Ten vynuogynu vadinama  žydų tauta, kurios tėvą Abraomą Dievas išskyrė iš visų pagonių tautų ir jam apreiškė save esantį gyvą ir nematomą Dievą. Per Mozę jis davė Įstatymą, kurio centre yra 10 jo įsakymų. Deja, kai tautoje nebebūdavo aiškiai skelbiamas Viešpaties žodis, ji atpuldavo. Ji tapdavo laukiniu vynuogynu, Dievo vadinama ištvirkautoja susitepusi su pagonių dievais. „Aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?“ klausia Viešpats tautos per pranašą Jeremiją. „Iš sodų prapuolė džiaugsmas ir linksmybė, vynuogynuose nebėra dainų ir džiugaus klegesio, vyno spaudyklose nėra kam spausti kekių; nutilo vynuogių rinkėjų garsai,“ gedi Dievas per pranašą Izaiją. „Ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo paleistuve!“  „Laistau tave ašaromis“, taria jis į nuodėmes puolusiai tautai, jo apvalančio žodžio išsižadėjusiam ir nudžiūvusiam vynuogynui.

Kristaus atėjimu Dievo malonė ir išgelbėjimas aplankė visus žmones. Po Kristaus mirties ir prisikėlimo žodis "Izraelis" Biblijoje reiškia nebe žydų tautą, o Bažnyčią – Dievo tautą, į kurią priimami visų tautų žmonės. Vynmedžio šakelės jau nebėra tik pakrikštyti Abraomo vaikai, bet visų tautų žmonės per Krikštą įskiepyti į Kristų. „Krikštykite visų tautų žmones“, paliepė Kristus apaštalams. „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu,“ kviečia mus Jėzus. Tas, kuris mano, kad gali nešti vaisių tikėjimu nepasilikdamas Kristuje, pats save apgauna. Nors jis ir gyventų moralų gyvenimą pagal žmonių sukurtas taisykles, jis neneš Dievui patinkančių vaisių. Dievo akyse jis bus nevaisinga šakelė, nes neteko tikėjimo ir nustojo būti krikščioniu.

Kaip šakelė gauna viską iš kamieno, taip ir krikščionis gauna Dievo malonę tik pasilikdamas Bažnyčioje. Šakelė arba neša vaisius pasilikdama vynmedyje arba nukerpama ir įmetama į ugnį. Trečio kelio nėra. „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“, sako Jėzus. „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“

Virš viso to Jėzus iškelia meilę. „Pasilikite mano meilėje!“ sako jis. Mes negalėtume mylėti Dievo, jeigu jis pats nebūtų mūsų pirmas pamilęs. „Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą“, paaiškina  apaštalas Jonas, „bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“. Mūsų meilė yra atsakas į jo meilę, o ji atsiskleidžia, kai mes vykdome jo valią, „nes tai ir yra Dievo meilė - vykdyti jo įsakymus“. Tai tikinčioje širdyje brandinami krikščioniško gyvenimo vaisiai. Jie auga patys, nes Dievo žodžiu ir sakramentu stiprinamo tikėjimo nereikia mokyti gerų darbų, lygiai kaip vaisingos šakelės nereikia mokyti nešti gerų vynuogių. Todėl mylėkite Dievą ir vienas kitą, „kaip aš jus mylėjau,“ sako mums Jėzus. O jo meilė atsiskleidė tuo, kad jis buvo klusnus dangiškojo Tėvo valiai „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ ir atnešė gausių vaisių – jo žmonėms užtarnavo palaimintą amžinąjį gyvenimą. Amen.