Motinos dieną Bažnyčia dėkoja Dievui už motinas, kurios mums suteikė gyvybę, atnešė šventajam Krikštui, budėjo, meldėsi, vedė prie Gerojo Ganytojo. Per jas mes išvydome pasaulį, jos buvo mūsų pirmosios mokytojos, skiepijo tikėjimą ir gėrį mūsų širdyse, sunkiomis valandomis nešė šeimą dažnai ištinkantį išbandymų kryžių. Motinos meilė įkvėpė meilę mūsų širdyse ir kvietė pažinti Dievą, o Dievą pažinti gali tik mylinti širdis. Evangelistas Jonas sako: „Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.“

Visi žymūs žmonės gražiausius žodžius skiria savo motinoms. „Mano gyvenimas prasidėjo kai pabudau ir pamačiau mylimą savo mamos veidą,“ sako anglų rašytojas ir poetas Georgas Eliotas. „Motina yra pati tikriausia mūsų draugė kai mus ištinka sunkūs ir staigūs išbandymai; kai nelaimės užima gerbūvio vietą; kai draugai mus palieka; Kai aplink mus ims tirštėti sunkumai, ji vis tiek bus šalia mūsų,“ liudija rašytojas ir istorikas Vašingtonas Irwingas. „Visa, ką gyvenime esu skolingas, esu skolingas savo mamai. Savo gyvenimo sėkmę sieju su [viskuo, ką] gavau iš jos“, sako Džordžas Vašingtonas.

– odę motinai ir Tėvynei skiria poetas Bernardas Brazdžionis.

Motinos ir močiutės yra tos mieliausios esybės, kurios mus vedė į bažnyčią pas Gerąjį mūsų Ganytoją, išmokė pirmąją maldą. Ryškiausias prieškario lietuviškos motinos įvaizdis turbūt yra 1906 m. Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla“. Joje vaizduojama prie ratelio siūlus verpianti motina su vaikučiu, kuris savo rankose laiko knygą. Kai 19 amžiaus antroje pusėje carinė valdžia uždraudė lietuvišką raštą, motina buvo toji lietuvių kalbos namų mokytoja. Liuteroniškose šeimose ši knyga buvo giesmynas, iš kurio motinos mokė vaikus skaityti, giedoti giesmes, melstis ir pažinti Dievą.

Gražiausiais žodžiais savo motiną apibūdina Bažnyčios Tėvas Augustinas. „Aš jau buvau tikintis, kaip ir mano mama ir visa šeima, išskyrus tėvą. Tačiau jis neįveikė mano motinos pamaldumo poveikio man, stengdamasis neleisti man tikėti Kristumi, kuriuo jis tuo metu pats netikėjo. Mano mama padarė viską, ką galėjo padaryti, kad patirčiau, jog tu, mano Dieve, esi tikresnis net už mano tėvą...“ Dievas žavisi motinomis, kurios siekia skiepyti vaikams tikrą tikėjimą, stengiasi, kad Kristus gyventų jų širdyse, o jei vaikai nutolo nuo Dievo, kad jis sugrįžtų į jų gyvenimą. Pažvelkime į Timotiejaus motinos Eunikės ir senelės Loidės pasišventimą. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje,“ rašo Timotiejui apaštalas Paulius.

Tautų apaštalas himne meilei skelbia: „Meilė nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ Kurgi žemėje rasime tokią meilę? Himne apaštalas kalba apie Dievo meilę, nes tik ji „visa paneša, visa ištveria“. Ją Dievas mums labiausia "parodė tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ sako Paulius. “Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį, ... o Kristus, mums dar esant silpniems, savo metu numirė už bedievius.“

Arčiausia Dievo meilei yra tik motinos meilė. Karščiausia yra jos malda, kai vaikas serga ar yra mirties pavojuje. „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Jėzų meldė motina Kananietė. Neišgirdusi atsakymo, toji „pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: ‚Viešpatie, padėk man!‘“ Toks yra tikinčios motinos kreipinys į Dievą. Ji sieks vaiką iš ligos ar mirties ištraukti ne tik gydytojų pastangomis, bet labiausia melsdama Dievą karšta malda. „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“, atsakė jai Jėzus.

Ryškiausias motinos meilės pavyzdys yra Švenčiausioji Mergelė Marija. Dievas ją išsirinko tapti jo motina. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi,“ pranešė jai angelas. Amžinasis Žodis, Dievo Sūnus, nusileido į ją ir pasidarė joje savo buveinę. Žodis priėmė kūną ir gyveno tarp mūsų, kad taptų mūsų išgelbėjimu, jog savo kryžiaus mirtimi mumyse atstatytų nuodėmės suteptą Adomo paveikslą.

„Palaiminta esi, Marija, nes jį pradėjai,“ gieda Švenčiausiajai Mergelei ketvirto amžiaus Sirijos Bažnyčios teologas ir giesmių kūrėjas Efremas Sirietis. „Palaiminta, nes pagimdei. Palaiminta, nes maitinai visus maitinantį. Palaiminta, nes savo glėbyje nešiojai Galingąjį, savo jėga nešantį pasaulį ir viską lemiantį. Palaiminta esi, Laimingoji, nes tavo lūpos bučiavo tokį karštį, kuris Adomo giminės vaiką sunaikino. Visa žemė tau gieda garbės giesmes. Palaiminta, kuri savo pienu maitinai Dievą. Jis dėl savo gailestingumo tapo mažas, kad vargšus didelius padarytu. ... Garbė tam, kuris iš dangaus atėjo ir iš Marijos pakilo. Jis padarė ją savo motina ir kūdikiu tapo. Tesie pagarbintas Karalių Karalius, kuris, žmogumi tapęs, žmonių giminę į rojaus aukštybes iškėlė.“

Motinos diena liudija kaip aukštai Dievas iškėlė moterį, apdovanodamas ją motinystės galia. Ji kviečia motinas žvelgti į joms suteiktą dovaną kaip į Dievo pašaukimą, kuris paveda joms rūpestingai auginti vaikus, auklėti juos gėrio šviesoje ir vesti tikėjimo keliu. Vaikučiai nėra vien tik motinos prigimties dalis, jie yra ir Dievo nuosavybė. 126 psalmė skelbia: „Vaikai iš tikrųjų ­ Viešpaties dovana, o įsčių vaisius ­ palaiminimas“. Šių žodžių ypatingą prasmę ypač patiria motinos, kurios ilgai negali susilaukti vaikelio. Kokios jos būna laimingos, koks palaimintas tampa jų įsčių vaisius. Tad tepadeda Dievas vykdyti tėvams pavestą užduotį, skelbiančią, kad mūsų pareiga yra ne tik užauginti vaikus, bet ir pavesti juos Dievui, kad jie priimtų Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją. Amen.