24 balandžio, 2022

1 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 20, 19-29

Prieš kryžiaus mirtį Jėzus mokiniams pasakė: „Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“. Šie žodžiai išsipildė pirmos Velykų dienos vakare. Evangelistas Jonas liudija: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“. Jie džiaugėsi tokiu pat džiaugsmu, kokiu džiaugiasi motina gimus kūdikiui. Jėzus jiems anksčiau tarė: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, nes gimė pasauliui žmogus. Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“.

Velykų dienos vakare įžengęs į apaštalų tarpą Jėzus tarė: „Ramybė jums“. Po to jis dar kartą pakartoja šiuos žodžius, pranešdamas, kad jis yra mūsų sielų ramybė išbandymų ir net mirties akivaizdoje, nes savo mirtimi jis užtarnavo nuodėmių atleidimą ir sutaikė mus su Dievu. Dievas tikinčiam per Kristų tapo maloningas. „Kadaise jūs buvote be Kristaus, … be vilties ir be Dievo pasaulyje“, rašo apaštalas Paulius efeziečiams, „bet dabar Kristuje Jėzuje jūs … tapote artimi dėlei Kristaus kraujo.“ Savo kūnu ant kryžiaus jis mus „sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą“.

Jėzui atėjus pas apaštalus per užrakintas duris jie manė, jog regi iš ano pasaulio sugrįžusią dvasią. Juk neįmanoma, kad kūnu žmogus praeitų per užrakintas duris. Todėl jis jiems iš karto parodė savo rankas ir šoną, paaiškindamas, kad jis prisikėlė ne dvasia, o kūnu, jog jis tas pats Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas. Tačiau jei Jėzus prisikėlė kūnu, kai kas paklaus, kaip jis galėjo įžengti pro užrakintas duris? Atsakymas slypi Kristaus dieviškos ir žmogaus prigimties vienybėje. Jis yra Dievas ir žmogus viename asmenyje – tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius, ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos. Tarp jo dieviškos ir žmogaus prigimties yra nedaloma vienybė, todėl jam norint dieviškosios prigimties galia pasireiškia virš žmogiškosios ir tai leidžia Velykų vakare jam įžengti pas apaštalus tokiu būdu.

Parodęs rankas ir šoną Jėzus apaštalams tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, ­ sulaikytos“. Šie jo žodžiai liudija, kad mes Bažnyčioje gauname Šventąją Dvasią ir nuodėmių atleidimą. Dievo Dvasia aplanko mūsų širdis, kai mes klausome jo Šventojo Žodžio. Jai apsilankius mes patiriame Viešpaties meilę, nes toji "išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“. Turintiems šią Dvasią, tai yra tikintiesiems, Bažnyčioje skelbiamas maloningas nuodėmių atleidimo žodis.

Velykų dienos vakare Tomo nebuvo apaštalų tarpe. Jam sugrįžus jie sakė: “Mes matėme Viešpatį!” tačiau jis netikėjo. Dar daugiau, jis paaiškino, jog jam neužteks pamatyti prisikėlusį Jėzų akimis. Jis įtikės tik tada, kai palies Jėzaus žaizdų žymes.

Vardan mūsų Jėzus norėjo, kad Tomo nebūtų tą valandą kai prisikėlęs jis pirmą kartą aplankė mokinius. Artėjant vakarui jis dar buvo su kitais apaštalais ir girdėjo sugrįžusių keliautojų į Emaus miestelį liudijimą: „Viešpats tikrai prisikėlė“, bet po to trumpam paliko apaštalų bendrystę. Jėzus leido jam išlikti ištisą savaitę abejonėse, kad ypatingu Tomo tikėjimo išpažinimu išsklaidytų visas mūsų abejones, jog mūsų tikėjimas taptų „nuoširdus, brangesnis už pragaištantį auksą“ ir būtų „pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus“.

Po aštuonių dienų kai Jėzus vėl aplankė apaštalus Tomas buvo su jais. Žinodamas, kad Tomui reikia daugiau įrodymų, jis iš karto žengė prie jo ir tarė. „Tomai, paliesk mano žaizdų žymes ir jau nebebūk netikintis, bet tikintis.” Tada Tomas išpažino tikėjimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jo išpažinimas yra aiškiausias Kristaus prisikėlimo liudijimas.

„Teisieji spindės kaip saulė Dievo karalystėje“, sako Jėzus. Jis praneša, kad  po prisikėlimo tikinčiųjų kūnai bus tobuli, be dėmės ir raukšlės, be jokio trūkumo. Jie bus šlovingi “kaip Dievo angelai danguje“. Juk „reika kad šis gendantis apsivilktų negendamybe ir šis marus nemarybe,“ sako apaštalas Paulius. „Kaip   nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą,“ todėl „dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.

Tačiau kodėl prisikėlusio Jėzaus kūne išliko kryžiaus vinių žymės? Kodėl šlovingame kūne jis jų nepanaikino? Nėra kito atsakymo, išskyrus tą, kad Jėzus jas paliko vardan mūsų, jog mes išgirdę Tomo liudijimą apie jo žaizdų žymes tvirtai tikėtume jo prisikėlimu ir taptume palaimintais. Juk jis mums skiria žodžius: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Bažnyčios tėvas Augustinas sako, kad paskutinę dieną prikeltų tikėjimo kankinių kūnuose mes gal būt irgi išvysime žaizdų žymes, kurias jie patyrė dėl Kristaus vardo. Jų kūnai, lygiai kaip ir mūsų, bus perkeisti, be jokio fizinio trūkumo, tobuli, tačiau Dievas gal būt norės, kad juose pasiliktų žymės, kurios visiems garbingai liudytų jų tikrą krikščionišką tikėjimą. Žymės nuostabiai liudys „šventųjų ištvermę bei tikėjimą“, kurią jie parodė persekiojimų ir mirties akivaizdoje. Jos per amžius ženklins jų ištikimybę Dievui. Ir mums Jėzus sako: "Būk ištikimas iki mirties, tai duosiu tau gyvasties vainiką". Amen.