17 balandžio, 2022

Velykos

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 16, 1-8

Šiandien švenčiame šlovingą Kristaus pergalę. Sutraukęs mirties ryšius ir ištraukęs jos geluonį mūsų Viešpats prisikėlė iš mirties. Palaužęs mirties galybę, šiandien jis mums „nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“. Švęskime šią dieną atnaujintomis, džiaugsmingomis širdimis. Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji ir mums padėtų „pažinti jo prisikėlimo galybę,“ keltis iš nuodėmių ir susivienyti su juo tikėjimu ir Sakramentu, kad po šio gyvenimo ir mes „pasiektume prisikėlimą iš numirusių.“

Mes šiandien šloviname mūsų dangiškąjį Tėvą, ir jam dėkojame už begalinę meilę. Jos vedamas „jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus.“ Jam tebūnie gyrius ir šlovė, nes „iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių jis atgimdė mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui ... danguje.“

Mes dėkojame mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Saulei tekant jis palaužė mirties galią ir mums atvėrė Dievo karalystės vartus.  Vardan mūsų jis sutiko tapti Dievo Avinėliu, nešančiu pasaulio nuodėmę, kad mes būtumėte atrasti „nepeiktini ir nekalti“ amžinybės akivaizdoje. „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,“ liudija apaštalas, „o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.“

Mes šloviname Šventąją Dvasią, kurią prisikėlęs Jėzus siuntė apaštalams. Ji mums primena, ką jis yra pasakęs, ir veda į tiesos pilnatvę. Ji atskleidžia Dievo žodžio slėpinius, o kai nežinome kaip tinkamai melstis, „užtaria mus neišsakomais dūsavimais.“ Ji „liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“, per ją „į mūsų širdis yra išlieta Dievo meilė.“

Velykų evangelija praneša apie tris moteris einančias prie Kristaus kapo. Didįjį Penktadienį Jėzaus kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paskubomis palaidotas, nes artėjo Velykų šventės. Dabar, saulei tekant, pirmąją savaitės dieną moterys skubėjo atiduoti Jėzui paskutinę pareigą – patepti jo kūną kvapniaisiais aliejais.

Tekanti saulė mums liudiją Jėzų – „tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų.“ Jei norime atrasti tą Velykų Saulę, „atsižadėkime nuodėmingų tamsos darbų, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ “Aš – pasaulio šviesa“, sako prisikėlusi Velykų Saulė. „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą”. Kaip tos moterys aukojo Jėzui kvapniuosius aliejus, taip ir mes aukokime jam save kaip „gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ Mūsų maldos tekyla į jį „kaip smilkalai, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka.“

Moteris neramino klausimas: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos? Bet, pažvelgusios iš arčiau, jos pamatė, kad akmuo nuristas." Dvasine prasme tas akmuo reiškia Dievo įstatymą – ant akmens plokščių iškaltus 10 Dievo įsakymų, kurie atspindi Dievo valią ir kurių absoliučiai visi privalome laikytis. Nuristas akmuo reiškia atvirą Dievo malonę. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę,“ liudija evangelistas, „taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“ Ją mums dovanoja Kristus savo žodžiu ir Sakramentu.

„Įėjusios į kapo rūsį, jos išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.“  Angelo baltas rūbas, tai ne žmogaus rankų išaustas baltas drabužis. Jo kilmė yra dangiška, ji skelbia tyrumą Dievo akivaizdoje. Mūsų rūbas iš prigimties nėra baltas. Jis suteptas nuodėmių, tačiau jį savo krauju nuvalo Dievo Avinėlis, kuris buvo „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums išteisinti.“ Ta atpirktųjų dangaus minia baltais rūbais, yra tie, kurie nuplovė savo sielas Avinėlio krauju. Kristus sako: „Teisieji spindės kaip saulė Dievo karalystėje.“

Angelas sėdėjo dešinėje pusėje. Dešinė – tai Dievo pergalės ranka. „Stipri tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!“ gieda psalmistas. „Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę.“ Dešinė reiškia Kristaus užtarnautą Dievo malonę. „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji,“ amžinybėje ištars Jėzus dešinėje esantiems jo teisiesiems, „paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Mūsų Viešpats Velykų rytą nurodo angelui sėdėti dešinėje, tuo pranešdamas, kad Dievą mylintiems žmonėms amžinybė bus ne teismas, o palaimintas gyvenimas, nes kas jį tiki, „nebus teisiamas, nes yra perėjęs iš mirties į gyvenimą.“

Moterys nustėro nuo netikėto vaizdo, bet angelas joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno.“ Angelas pamini Jėzaus vardą, miestą Nazaretą ir tai, kad jis buvo nukryžiuotas, jog moterys žinotų, apie kokį Jėzų jis kalba. Moterims jis praneša džiugią naujieną: „Nebijokite... Jo čia nebėra, jis prisikėlė.“

Šį džiaugsmą giesmės žodžiais mums perteikia mūsų Bažnyčios teologas ir poetas Justas Gezenijus.

Tu, prisikėlęs Karžygy,
Tu amžinai gyvasis,
Ramybę šiandien tu neši,
Tai džiaugsmas mūs tikrasis.
Numiręs tu už mus buvai,
Bet šiandien mūsų dėlei
Iš kapo prisikėlei.
O Jėzau, aplankyk žodžiu
Tu mūsų širdis kietas,
Tegu brandins joje vaisius
Tikėjimas pasėtas.
Būk malonus, prikelki mus
Iš nuodėmės tamsybių
Ir iš visų piktybių.

„Dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis,“ liudija apaštalas Paulius. Jo prisikėlimas reiškia ir mūsų prisikėlimą kūnu amžinam gyvenimui. „Reikia,“ sako jis, „kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, šis marus nemarybe... Tada išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ Išvydusios angelą moterys liko nustėrusios. Ir mes, tikintieji, apstulbsime išvydę amžinybę ir joje viešpataujantį Dievo Sūnų, nes „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Angelas perduoda Kristaus žodžius mokiniams. „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite.“ Tarp mokinių Jėzus išskiria tą, kuris pažadėjo gyvybę už jį guldyti, tačiau tris kartus jo užsigynė. „Pasakykite ir Petrui“, sako angelas. Petras tapo nevertas būti Kristaus mokiniu, jis nebūtų drįsęs pasirodyti mokytojo akyse, tačiau Jėzus praneša, kad savo mirtimi jis atpirko ir Petro nuodėmes. Petras taps bebaimiu apaštalu, kuris pradedant Sekminių diena garsiai skelbs Kristaus prisikėlimo pergalę.

Prisikėlęs Jėzus Velykų dienos vakare aplankė apaštalas. Visgalingu kūnu jis įžengė į jų tarpą per užrakintas duris ir tarė: „Ramybė jums.“ Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Tomui, kurio Velykų dienos vakare nebuvo jų tarpe ir kuris abejojo jo prisikėlimu, po savaitės Jėzus tarė: „Apžiūrėk mano rankas ir šoną... ir jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Jam sušukus: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus atsakė: „[Tomai,] tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo!“

Apaštalas mums praneša, kaip teisingai reikia švęsti Velykas. „Mūsų velykinis Avinėlis, Kristus jau yra paaukotas,“ sako jis, „tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ Jis ragina išvalyti širdis nuo visų nuodėmių, kurias jis pavadina „senu raugu“. „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą.“ „Nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkite naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą.“ „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.“ „Jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus ­ jūsų gyvastis, su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.“ Amen.