3 balandžio, 2022

5 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 10, 35-45

Daugelį kartų girdėję Jėzų kalbantį apie jo karalystę, ir manydami, kad toji neužilgo bus įsteigta Jeruzalėje, apaštalai Jokūbas ir Jonas paprašė garbingiausių vietų šalia jo šlovės sosto. Nors Jėzus jiems pranešė, kas bus „išduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas, apspjaudytas ir nužudytas,“ jų mintys buvo ne apie jo kančią, o apie karalystę. “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam ­ kairėje.”

Apaštalai tikėjosi atlygio už žemišką tarnystę. Juk ir Petras prieš tai paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Nors Jėzus ne kartą sakė, kad Dievo karalystės šiame pasaulyje dėl nuodėmingos žmogaus prigimties įsteigti neįmanoma, jie apie ją mąstė žemiška prasme. Jėzus joje turėjo viešpatauti lyg žemiškas tautų valdovas, lyg didžiūnas rodantis joms savo galią, o jie dalintis jo garbe ir šlove.

“Patys nežinote, ko prašote“, atsakė jiems Jėzus. Jis daug kartų mokė, kad jo karalystė yra ne iš šio pasaulio. Tai Dievo karalystė, kurią Jėzus tikintiesiems užtarnavo savo nekaltu kentėjimu bei mirtimi. Būdami šiame mirtingame kūne, mes galime tik melsti, kad karalystė ateitų į mūsų tarpą, bet „ji ateina nepastebimai.“ Geografine prasme „niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’“, sako Jėzus. Ji tampa tikrove, kur vyrauja tikėjimas į Dievą, kur gyvenama, kaip moko jo žodis. Tada „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų,“ sako Jėzus, o tiems, kurie mano kad ji kokiu nors būdu susieta su žemiška garbe ir šlove, atsako: „Patys nežinote, ko prašote.“

Apaštalai nežinojo ko prašė, nes jie galvojo vien tik apie jo būsimą šlovę. Jie galbūt prisiminė Jėzaus atsakymą į Petro klausimą: „Kas mums bus už tai?“ „Pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų“. Matydamas, kad iki šiol jo šlovę jie sieja su žemiška garbe, o ne su iškėlimu ant kryžiaus, dabar jis jų klausia: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“

Girdint šį klausimą mums gali atrodyti, kad Jėzus čia kalba apie Krikšto ir Altoriaus sakramentus, tačiau šią sąsają galima įžvelgti tik antrine prasme.

Iš tiesų, Krikšte mes esame suvienyti su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, kad, kaip Jėzus mirė ir prisikėlė, ir mes kasdieną marintume savyje nuodėmę ir tvirtėtume naujame žmoguje. Tai kasdieną besitęsiantis Krikštas, apie kurį apaštalas Paulius sako: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, ... [ir] apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ „Kas vogdavo, tegu nebevagia," ragina jis, "bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams... Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ „Jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

Altoriaus sakramente, mes, kaip Jėzus Paskutinėje vakarienėje, irgi geriame iš taurės, nes Jėzus paliepė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujojo Testamento kraujas, kuris už jus išliejamas nuodėmių atleidimui.“

Vis dėlto užduodamas mokiniams klausimą apie krikštą ir taurę, Jėzus turėjo mintyje ne sakramentą, o kryžių. Jis kalbėjo ne apie žemišką šlovę, kurios geidavo apaštalai, bet apie kryžiaus kelią, kuriuo jis per kentėjimus žengė į šlovę, per skausmą į džiaugsmą. Išgirdęs jų tvirtą atsakymą „galime“, Kristus nesako, kad apaštalai nepatirs jo krikšto ir neragaus jo kentėjimų taurės. Žvelgdamas į būsimą mokinių nuskaidrinimą per kentėjimus dėl jo vardo, jis taria: „Taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“

Bažnyčia šiandien gyvena palyginti ramų gyvenimą, todėl apaštalų, ir ypač Pauliaus, laiškai, kuriuose krikščionys raginami išlikti tvirti kentėjimuose, savo prasme atrodo kažkur toli nuo tikinčio žmogaus dabarties gyvenimo. Tuo tarpu Paulius antrą laišką Korintiečiams pradeda nuo kentėjimų taurės, norėdamas „paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“ „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų,“ rašo jis Bažnyčiai, „taip per Kristų mes kupini ir paguodos“, ir priduria: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ Nors Jokūbas ir Jonas nesvarstydami atsakė „galime gerti tavo taurę ir priimti tavo krikštą“, kryžius nėra lengva našta ir kentėjimai nėra tas dalykas, kurį žmogus pasirenka su džiaugsmu. „Meldžiuosi už tave,“ tokią valandą Jėzus sako Petrui ir visiems tikintiesiems, „kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“

Likusieji apaštalai supyko ant Jokūbo ir Jono. Toks prašymas užgavo jų žmogiškus jausmus, o galbūt net sukėlė pavydą, nes garbė, lygiai kaip turtai, yra viena didžiausių žmogaus silpnybių.

Jėzus tada pasikvietė mokinius ir labiau paaiškino jo žodžių prasmę. Jis priminė, kad tai, ko prašė Jokūbas ir Jonas, yra pasaulietiniai dalykai. Be to žemiška garbė ir valdžia dažnai perauga į tironiją. “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią.“ „Ar tokios laikinos garbės jūs norite?“

Jėzus nurodo tarnystės kelią. „Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

„Tarp jūsų“, tai yra Bažnyčioje, turi būti kitaip nei pasaulyje. Šventųjų bendrystėje prie altoriaus nėra didžiausio ar mažiausio. Čia visi esame lygūs, nes per Krikštą visi esame Dievo vaikai. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,“ rašo apaštalas Bažnyčiai Efeze, „nes per Kristų visi galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Pasaulyje krikščionio etika turi būti grįsta Dievo Įstatymu – 10-čia Dievo įsakymų, tačiau Bažnyčioje mes turime vadovautis Kristaus Kalno pamokslu. Jame Viešpats moko melstis net už priešus. „Kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ Tikinčiųjų tarpe turi vyrauti ne įstatymas „akis už akį, dantis už dantį“, bet evangelija. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,“ kviečia mus Jėzus.

Vietos Jėzaus kairėje ir dešinėje jo amžinoje karalystėje nėra pažymėtos, kad tie, kuriems jos būtų paskirtos, nepradėtų didžiuotis ir imti apie save galvoti geriau nei apie kitus. Puolę į išdidumo nuodėmę jie patys sau užtrenktų į ją duris. Kalbant palyginimo žodžiais, visi tikintieji „vaišinsis Dievo karalystės pokylyje.“ Jėzus sako: „Ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje“, bet vietos ten nėra suskirstytos. O tiems, kurie klausia: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Jėzus tarp jų pastato vaikutį ir sako: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.“

Teviešpatauja Bažnyčioje meilė, ir „tebūna ji be veidmainystės,“ ragina apaštalas Paulius. „Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.” „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės,“ rašo jis efeziečiams, „bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“. O kokio nusistatymo buvo Jėzus? Tai matyti jo išdavimo naktį, kurioje apaštalai dar kartą susiginčijo, kuris iš jų yra didžiausias. Tada susijuosęs rankšluosčiu jis nuplovė jiems kojas. „Ar suprantate, ką jums padariau?“ „Jei tad aš ­ Viešpats ir Mokytojas ­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” Amen.