20 kovo, 2022

3 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 9, 57-62

Evangelija apie tris galimus Jėzaus sekėjus ragina mus apmąstyti mokinystės kelią. Vis jie kreipėsi į Jėzų žodžiu „Mokytojau“ ar „Viešpatie,“ bet dėl skirtingų priežasčių netapo jo mokiniais. Jėzus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ ­ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ Evangelija liudija, kad Dievas, kuris yra turtingas malone, ypatingas savo malonės dovanas teikia ne kiekvienam, bet tiems, kurie tvirtai laikosi jo žodžio.

Pirmajam Jėzus atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.”

Graikiškame Mato evangelijos tekste tas žmogus vadinamas „gramateus“, tai yra Rašto žinovu. Jis perrašinėdavo Švento Rašto knygas, gerai žinojo Biblijos tekstus. Toks išsilavinęs žmogus būtų reikšmingai papildęs apaštalų būrį, bet Jėzus atmetė jo pasiryžimą tapti mokiniu. Nes „Dievas ne taip mato, kaip žmogus,“ liudija Samuelio knyga. „Žmogus mato, kas regima akimis, o Viešpats žiūri į širdį.“ Evangelistas Jonas apie Jėzų sako: „Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.“ Kas gi buvo to žmogaus širdyje?

Rašto žinovo pasiryžimas buvo labiau išorinis. Lengvabūdišką jo sprendimą atskleidžia žodžiai: „Seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Ar gali žmogus eiti visur, kur eis Jėzus? Kristaus galutinis tikslas buvo kryžius, kuriame jis mūsų vietoje turėjo mirtų prakeiktojo mirtimi, kad mums užtarnautų nuodėmių atleidimą ir tokiu būdu atpirktų iš amžinosios Dievo bausmės. Jėzus atmeta lengvabūdiškus įsipareigojimus. Mokiniams jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Nes krikščionišką gyvenimą dažniausia lydi ne garbė ir džiaugsmas, o kryžius ir išbandymai. Tai turi žinoti tie, kurie „išgirdę žodį su džiaugsmu jį priima,“ bet kuriems trūksta pastovumo. „Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta.“

“Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti,” atsakė „gramatikui“ Jėzus. Kitaip tariant, „tau nepavyks būti mano mokiniu, nes reikės atsižadėti tų patogumų, kuriuos tu turi būdamas Rašto žinovas. Juo labiau tu atpulsi, kai ištiks persekiojimai.“ Juk net apaštalai Jėzaus išdavimo naktį pasislėpė, o Petras, įtartas esąs Jėzaus mokiniu, atsakė: „Aš to žmogaus nepažįstu.“

Jeigu apsisprendėme būti krikščionimis, bažnyčios žmonėmis, likime tvirti pasiryžime. „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų,“ ragina apaštalas Paulius „Dievas yra ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.“ O lengvai įsipareigojančių Jėzus klausia: „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti? Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti.’“

Antrajam Jėzus atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

Šiuos žodžius turime suprasti ano laikmečio kontekste. Juk tėvą ir motiną garbingai palaidoti yra kiekvieno vaiko pareiga, nes Dievo įsakymas sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje.“

Mums, kuriems yra tekę organizuoti laidotuves, žinome, kad mirus artimam žmogui viską reikia atidėti į šalį. Visą savo dėmesį tada koncentruojame į laidotuves, kad kuo gražiau galėtume atsisveikinti su tėvu ar motina. Tokiais atvejais nelieka laiko eiti į kokius nors renginius, kad ir kokie žavintys jie būtų.

Tuo tarpu tas jaunas vyras turėjo laiko eiti minioje paskui Jėzų. Jis godžiai klausėsi Jėzaus žodžio, nuolatos buvo arti jo, kad Jėzus jam net tarė: „Sek paskui mane!“ Tik jam pasakius: ‚Leisk man pirma palaidoti savo tėvą‘,“ Viešpats atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusius.“

Bet kaip gali mirusieji palaidoti mirusius? Čia Jėzus kalba apie dvejopą mirtį: kūnišką ir dvasinę. Apreiškimo knygoje Sardų krikščionims jis sako: „Tave vadina gyvu, o tu esi miręs. Prabusk ir stiprink likutį, kuris dar tik merdi!“ Dvasiškai mirusiais Dievas vadina netikinčiuosius. Kadangi žmogus turi sielą, net dvasiškai miręs jis ieško aukštesnių dalykų, o ne vien ką valgys ir kuo vilkės. Net netikintys žmonės jaučia poreikį būti „dvasingais,“ tai yra ieško „dvasingumo“ mene ir kultūriniuose renginiuose. Tokie žmonės, net jei save laiko dvasingais, Dievo akyse yra mirę.

To jauno vyro tėvas dar buvo gyvas, todėl Jėzus atsakė, kad jį palaidos „mirusieji.“ Jį jis kviečia atsiskirti nuo netikinčių ir jį sekti. Dievas turi būti yra aukščiausias sielos siekis. Visos krikščioniškos vertybės, tarp jų ir įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną,“ išplaukia iš meilės Dievui.

Trečiam kandidatui į mokinius Jėzus atsakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“

Tas vyras, atrodo, negalėjo tvirtai atsispręsti, ar jam sekti Dievą, ar likti su pasauliu, kuris apimą viską, kas maištauja prieš Dievą. Vyras lyg norėjo sekti Jėzų, nes sakė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“

Jo žodžiuose slypi antrinė mintis. Jis turbūt norėjo namiškių pritarimo, nes atsisveikinęs jis būtų nesunkiai bėgte prisivijęs Jėzų. Juk Viešpats jojo ne ant žirgo. Bet Jėzus jam atsakė, kad iš tokio ketinimo nieko neišeis. „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“

Ir krikščionį traukia pasaulis, įvairūs buvę įpročiai jį kviečia grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo, verčia jį tarnauti dviem ponams. Sakydamas, „nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite,“ apaštalas Paulius nesako, kad reikia nebendrauti su netikinčiaisiais, „nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio.“ Jis kviečia mus „pasikeisti, atnaujinant savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.“ Jėzus ragina nesižvalgyti atgal, pateikdamas Loto žmonos pavyzdį, kuri vis atsigręždavo šeimai traukiantis iš Sodomos. „Prisiminkite Loto žmoną,“ pataria jis, o kalbėdamas apie krikščionio vidinę dvasinę kovą jis klausia: „Koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių karių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.“

Kitaip tariant, jeigu pasiryžome atsižadėti ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo ir būti aktyviais tikinčiaisiais, nesižvalgykime atgal. Pridėjęs ranką prie žagrės ir žvelgiantis atgal netinka Dievo karalystei. „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save,“ kviečia apaštalas. „Juk kadaise jūs buvote tamsa,“ sako jis efeziečiams, „o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai.“ Amen.