Palyginimas apie piktavalius ūkininkus liudija, kaip nuoširdžiai Dievas siekia išgelbėti žmogų. Savo meilę dangiškasis Tėvas labiausiai parodė siųsdamas į žemę savo Sūnų.  Atėjęs pas mus Jėzus sako: „Aš, šviesa, esu atėjęs į pasaulį, kad kiekvienas, kuris mane tiki, nepasiliktų tamsoje… Aš atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.“ Dievo Sūnus atskleidžia maloningą dangiškojo Tėvo širdį, parodo, koks gailestingas, teisus ir kantrus yra jis nuodėmingam žmogui. Teatveria Šventoji Dvasia mūsų širdis, kad priimtume Jėzų – tą kertinį akmenį, kurie atmetė statytojai, tačiau ant kurio Dievas pastatė Bažnyčią. Joje skelbiama evangelija, liudijanti Jėzų Kristų –  „Dievo galybę išgelbėti kiekvieną tikintį.“

Palyginimas turi tiesioginę ir dvasinę prasmę. Tiesiogine prasme vynuogynas yra Izraelio namai. Dievas išsirinko Abraomą, per kurį pranešė, kad jis yra gyvasis Dievas, negyvenantis žmonių sukurtuose stabuose. Abraomo vaikai – vynuogynas, kuriame Viešpats augins vynuoges – tikėjimo vaisius. Dievas vynuogyną aptvėrė tvorą – per Mozę tautai davė Įstatymą su 10-čia įsakymų. Tuo jis apreiškė savo valią, pagal kurią mes turime gyventi šiame pasaulyje. Bet ilgainiui vietoje vynuogių vynuogynas ėmė auginti rūgštuoges. Jis nutolo nuo Dievo įsakų, pradėjo gyventi pagal savo nuodėmingą valią.

Tada Dievas siuntė savo tarnus – pranašus. Palyginimo žodžiais, jie ateidavo paimti vynuogyno savininkui skirtos dalies. Jie pranešdavo, ką sako Dievas, o Viešpats ragindavo žmogų gyventi pagal 10-tį jo įsakymų, nustoti svetimauti su pagoniškais stabais, laikytis teisingumo. Pranašo žodis nebuvo mielas, nes jis pranešdavo apie nuodėmę, liudydavo senkančią Dievo kantrybę. Izraelio namai piktinosi pranašų žinia, todėl vienus jie sumušdavo, kitus nužudydavo.

Galiausia dangiškasis Tėvas siuntė savo Sūnų: Dievą iš Dievo, šviesą ir šviesos, esantį su juo vienos dieviškos prigimties. Palyginime Tėvo žodžiai, „jie drovėsis mano sūnaus“, mums gali nuskambėti kiek ironiškai, tačiau jie liudija Dievo meilę ir gailestingumą. „Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą,“ ragina žmogų pranašas Joelis, „nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti.“ Sūnaus siuntimas pas nuodėmingą žmogų liudija meilę, kuri yra „kantri, maloninga, … pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, bet su džiaugsmu pritaria tiesai.“

„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino,“ skelbia apaštalas Jonas. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ Kai Jėzus žydams kalbėjo: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau,“ ir kai jis sakė: „Jei laikysitės mano mokslo, … jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus,“ tie atsakydavo: „Tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ Tokiems Jėzus atsakė: „Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien.“ „Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau,“ išdidusis žmogau, kuris manai „būsiąs išaukštintas iki dangaus.“

Prieš Dievą maištaujantys piktieji ūkininkai nusprendė sūnų nužudyti. Jie kvailai vienas kitam kalbėjo: „Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.“ Palyginimą Jėzus pasakė prieš pat nukryžiavimą. Jis kalbėjo: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti.“ „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai.“

Nepaisant kvietimo atgailai, nusidėjėlių širdys liko užkietintos. Kaip buvo susimokę, „jie nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.“

„Ką darys vynuogyno savininkas?“ klausia Jėzus, primindamas apie išsekusią Dievo kantrybę. Jis praneša apie Dievo bausmę – būsimą Jeruzalės sugriovimą ir žydų tautos išsklaidymą po visą pasaulį. Kartu jis praneša apie savo prisikėlimą, primindamas, kad psalmėse išpranašautas akmuo, kurį statytojai atmetė, yra jis. Atmestasis akmuo yra kertinis – Velykų rytą jis prisikels ir Dievas ant jo pastatys savo šventąją Bažnyčią.

Po Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo Dievas atidavė vynuogyną kitiems. Jis paliepė apaštalams skelbti evangeliją tiek žydams, tiek graikams ir krikštyti visų tautų žmones. Sekminių dieną naujojo vynuogyno vaisius buvo 3000 įtikėjusių žydų tautos vyrų. Neužilgo jų skaičius išaugo iki 5000. Šie žydų tautos tikintieji buvo pirmoji krikščionių Bažnyčia. Evangelijos galią apie Jėzaus prisikėlimą patirs visos tautos. Jėzaus evangelija taps „Dievo galybe išgelbėti kiekvienam tikinčiajam,“ tiek krikščioniui žydui, tiek graikui, tiek bet kurios kitos tautos žmogui. Amžinybės prasme palyginimu Jėzus sako: „Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje.“ Ten sutiksime ir mes, jei išlaikysime tikėjimą. Ten mes išvysime „Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir Dievo pranašus,“ ir visus Jėzaus atpirktus žmones. Išsipildys Jėzaus žodžiai: „Tai Viešpaties padaryta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“

Dvasine prasme palyginimas kalba kiekvienam žmogui. Jis liudija, kaip dažnai dėl nuodėmės užkietinta žmogaus širdis linkusi atmesti Dievą, nustoti į jį tikėti, jo išsižada. Krikšte mes buvome pakrikštyti Šventosios Trejybės vardu, tačiau ar mes tvirtai laikomės Dievo Sūnaus išpažinimo? Ar mes gyvename, taip, kaip mus moko Dievas, ar širdyje nešame vynuoges? O gal jose brandinasi rūgštuogės?

Palyginimas skelbia koks maloningas ir kantrus yra Dievas. „Jis yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės,“ skelbia psalmė. Jis nesielgia su mumis pagal mūsų nuodėmių dydį ir neužmoka pagal mūsų nusižengimus. „Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus,“ sako apaštalas Paulius ir klausia: „Tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ Tikinčio žmogaus „jokie kūriniai negalės atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Todėl „ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus,“ ragina mus apaštalas Petras. „Jis yra tas kertinis akmuo, neišmintingų statytojų atmestas,“ tačiau tikintiesiems tapęs išgelbėjimo uola. Jis yra brangus ir rinktinis mūsų tikėjimo kertinis akmuo, primena dangiškasis Tėvas. „Kas tiki jį, nebus sugėdintas.“ Amen.