6 kovo, 2022

1 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 4, 1-11

Jėzus buvo gundytas šėtono, kad mes, kurie šiame pasaulyje patiriame pagundas, išliktume tvirti ir nenusidėtume. Jis buvo gundytas iš karto po krikšto, kad mes kurie esame pakrikštyti, tvirtai laikytumės tikėjimo išpažinimo. Jis mus ragina nuolatos prisiminti krikšto ir konfirmacijos pažadą atsižadėti velnio, visų jo darbų ir vilionių, kaip liudija apaštalas Paulius, atsižadėti „ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais“ ir „tapti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Krikšte ant Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia, o dangiškasis Tėvas balsu iš dangaus patvirtino, kad jis yra jo mylimasis Sūnus. Evangelistas sako, kad iš karto po to Šventoji Dvasia jį nuvedė į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Jėzus ten buvo paliktas vienas su laukiniais žvėrimis. Ten jis pasninkavo keturiasdešimt dienų ir naktų, ir po to jį gundė šėtonas.

Ir mes dažnai esame gundomi vienatvėje. Kai esame vieni, šėtonas mus lanko blogomis mintimis, todėl svarbu būti krikščionių bendrystėje, kur Dievas mus stiprina savo žodžiu ir sakramentu. Kai esame kartu, šėtonui ne taip lengva prieiti prie mūsų ir mėginti mus savo išpuoliais, arba kaip apaštalas vaizdžiai liudija, laidyti į mūsų kūną savo ugningas aistrų ir kitokių pagundų strėles.

Šėtonas į Jėzų kreipėsi žodžiais: „Jei tu esi Dievo Sūnus.“ Šėtonas žinojo, kas yra Jėzus. Krikšto metu dangiškasis Tėvas patvirtinto, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus, esantis su juo vienos dieviškos prigimties. Bet priėmęs kūną Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi, kaip liudija laiškas Hebrajams, kaip ir mes visaip gundytas, tačiau išlikęs nenusidėjęs. Manydamas galintis palaužti jo žmogišką prigimtį, regėdamas esantį alkaną, šėtonas jį gundė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ „Ne viena duona gyvas žmogus, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų,” atsakė jam Kristus.

Jėzus mums liudija, kad amžinam gyvenimui neužtenka sočiai pavalgyti ir atsigerti. Jis kartu primena, kad šėtonas mus gali gundyti ir būdais, kurie išoriškai net neatrodo gundymai.

Duona yra būtina mūsų kūno gyvybei. „Tėve mūsų“ maldos ketvirtuoju prašymu Jėzus mus moko melsti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums ir šiandien.“ Duona apima net tik kviečio ar rugio grūdą, bet viską, kas būtina mūsų gyvybei palaikyti. Tai rūbas, butas arba namas, žiemą šiluma, ir daugelis kitų dalykų. Bet atsitinka tai, kad šiuose dalykuose ir su jais susietais gyvenimo malonumais, žmogus pradeda ieškoti gyvenimo prasmės. Čia žmogus nusivils ir laimingas jais nebus, nes „ne viena duona gyvas žmogus, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.” Neiškeiskime Dievo žodį, kuris yra tikėjimo šaltinis ir sielos atgaiva, į kasdienę duoną. Deja, dalis žmonių tai daro, Dievo žodį iškeisdami į savo kasdienius rūpesčius ir gyvenimo malonumus. Apaštalas Paulius sako: „Jų dievas – pilvas. Jie temąsto apie žemės daiktus.“

„Jei tu esu Dievo Sūnus,“ taria šėtonas antruoju gundymu, „pulk žemyn [nuo šventyklos šelmens]“ „Įrodyk, savo dieviškumą.“ Kadangi Jėzus prieš tai atsakė cituodamas Dievo žodį iš Pakartotino įstatymo knygos, dabar šėtonas jį gundė atkartodamas 91 psalmės eilutę: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.”

91 psalmė skelbia pasitikėjimą Viešpačiu. Joje sakoma: „Tu pasirinkai Viešpatį savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė, nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.“

Iš tiesų Dievas tai pasakė ir šie žodžiai liudija Dievo malonę tikinčiam žmogui. Tačiau šėtonas Jėzui ir mums siūlo priversti Dievą padaryti ką nors mūsų naudai. Tai yra ne pasitikėjimas Dievu, o magija. Mes turime melsti, kad ir mūsų gyvenimuose išsipildytų šie nuostabūs Dievo žodžiai, tačiau Dievas nieko neprivalo mūsų, nusidėjėlių, atžvilgiu. Bet Jėzus mus ragina pasitikėti jo žodžiu, nes Dievas yra mums geras. Dievas yra meilė, liudija apaštalas Jonas, ir didžiausią meilę jis „mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai.“ Antrasis Jėzaus gundymas mums primena bandymus gundyti Dievą. Kita vertus, mes turime tvirtai pasitikėti Viešpaties maloningumu tikinčiam žmogui. Dievas iš tiesų liepia angelams saugoti mus visur, kad ir kur eitume.

Trečią kartą šėtonas Jėzų gundė turtu ir garbe. Rodydamas viso pasaulio karalystes ir jų didybę, taria: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.” Šėtonas šiais žodžiais piktžodžiavo prieš Dievą, dangaus ir žemės Sutvėrėją. Jis pretendavo į Dievo kūriniją, kuri nepriklauso jam. Jis save statė į Sutvėrėjo vietą. “Eik šalin, šėtone!“ atsakė jam Jėzus. „Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!”

Ir mes esame gundomi nusidėti prieš Dievą mintimis, žodžiais ir darbais. Palikęs mums pavyzdį Jėzus mus kviečia tvirtai laikytis tikėjimo išpažinimo ir pagundose gręžtis į Dievą. Neiškeiskime Viešpaties į kasdienę duoną, likime jam ištikimi tiek nepriteklių, tiek pertekliaus valandą. Jis primena apie mumyse esančią aistrą turtui ir garbei, sakydamas, kad šėtonas tada arti mūsų ir tokiu būdu siekia atitraukti mus nuo Dievo ir sunaikinti mumyse Šventosios Dvasios dovaną – tikėjimą. Neveltui Jėzus pasakė, kad sunku turtingam žmogui patekti į Dievo karalystę, nes jo širdis dažnai pririšta prie turtų, tarnauja Mamonai.

„Imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti,“ ragina apaštalas Paulius. krikščionį jis metaforiškai vaizduoja karžygiu, kuris kovoja su paties aistromis, pasaulio nuodėmėmis ir šėtono gundymais. „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ Trijų gundymų valandą Jėzus šėtonui atsakė Dievo žodžiu iš Šventojo Rašto. Jis ir mus ragina tvirtai laikytis Dievo valios apreiškimo užrašytame  jo žodyje. „Žmogus gyvas ne viena duona.“ „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.” „Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!” Jis mums paliko ne tik pavyzdį, bet jis yra tas, kurio maldoje turime šauktis pagundose, kad jis būtų šalia mūsų silpnybėse. Laiškas Hebrajams sako: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ Amen.