27 vasario, 2022

Užgavėnių sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 8, 31-38

Jėzus mokiniams pranešė apie savo būsimą kančią Jeruzalėje. Ten jis bus visų atmestas, išjuoktas, prikaltas prie kryžiaus, tačiau trečią dieną prisikels. Mokiniai šių žodžių nesuprato, o Petras, ryžtingiausias iš visų apaštalų, pasivadino Jėzų į šalį ir ėmė jį drausti. „Nieku gyvu Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Jėzus sudraudė Petrą ir paragino mąstyti Dievo, o ne žmonių mintimis.

Su šia Viešpaties žinia įžengiame į Užgavėnių sekmadienį. Mes jau dabar esame raginami mąstyti ne šio pasaulio, o Dievo mintimis, tai yra apmąstyti kodėl Kristus pasirinko kančios kelią. Apaštalas Petras Dievo mintį sutraukia į vieną sakinį: „Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.“

Šia evangelija Jėzus praneša apie kryžiaus slėpinį. Žmonių mintimis mąstant, žinia apie kryžių nėra maloni. Juo labiau Petrui ši žinia yra nepriimtina. Juk ką tik jis išpažino, kad Jėzus yra Kristus. Jis atmetė žmonių nuomonę, kurie Jėzų laikė tik vienu iš pranašų. „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus,“ tarė Petras Jėzui. Bet  išgirdęs apie Jėzaus būsimą kryžiaus kančią, jis to negalėjo pakelti. „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

Neskubėkime smerkti Petro. Jis mąstė mylinčio žmogaus mintimis. Ar mes nebandytume atkalbėti mylimo žmogaus neiti ten, kur jo gyvybei grėstų pavojus? Ar mes nesuprantame Ukrainos motinų, kurios bando atkalbėti savo sūnus, neleisdamos joms eiti į karą? Petras Šventosios Dvasios apreiškimu pažino, kad Jėzus yra Mesijas, tačiau kryžiaus paslaptis jam dar nebuvo atskleista.

Jėzus subara Petrą žodžiais: „Atsitrauk nuo manęs, šėtone.“ Jėzus pavartoja griežtą žodį, nes tik šėtonas, žmogaus gundytojas, nenorėjo Jėzaus kančios, kad per ją žmogus būtų išgelbėtas amžinąjam gyvenimui. Šėtonui nepavyko sugundyti Jėzaus po krikšto trimis gundymais, todėl dabar per Petrą bando jį atkalbėti nuo kryžiaus. Neveltui apaštalas Paulius sako, kad „mes grumiamės ne su kūnu ir krauju , ... bet dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“

Atskleidęs savo būsimos kančios slėpinį, Jėzus mus ragina sekti jo pavyzdžiu. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“

Ragindamas mus imti savo kryžių, Jėzus pirmiausia nurodo į save. Tik per Kristaus kryžių mes galime pažinti Dievą. Jo kryžius atmeta visokias filosofines spėliones apie Dievą, asmenines pastangas pažinti jį proto pastangomis. Kryžius ragina mus ieškoti Dievo pasislėpusio kančioje, o ji atskleidžia visagalinčią Viešpaties meilę, nes kryžiuje jis kentėjo už mūsų nuodėmes.

Kviesdamas mus imti savo kryžių ir jį sekti, Jėzus ragina nebijoti kryžiaus gyvenime. Kai mus aplanko gyvenimo audros ir išbandymai, žvelkime į Jėzų. Jo kryžius liudija, kad Dievo galybė labiausiai apsireiškia silpnume. Jėzui atidavus dvasią atrodė, kad šėtonas šventė pergalę prieš Dievo Sūnų. Jėzus mirė ir buvo paguldytas į kapą, apaštalai baimingi slėpėsi Jeruzalėje. Atrodė, kad viskas baigta, bet Velykų rytą  Jėzus prisikėlė.

Ir mūsų gyvenimuose Dievo galybė reiškiasi per kryžių. Kai mums jį sunku nešti, žvelkime į Jėzų, kuris sako, sekite paskui mane, nes „mano galybė tampa tobula silpnume.“ Patyręs daug kentėjimų dėl Jėzaus vardo apaštalas Paulius sako: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ „Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“ „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“ Tesuteikia Kristaus kryžius jėgų mums juo sekti per šio pasaulio audras.

„Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ klausia mūsų Jėzus. Jei kas nori išgelbėti savo gyvybę tik savo jėgomis, atsižadėdamas Dievo Kristuje, tas ją praras. Tačiau kas seka Kristų, kas klauso jo žodžio ir priima Sakramentą, tas ją per Kristaus kraują ją išgelbės amžinam gyvenimui. Nemanykime, kad žmogus išgebės sielą vien savo pastangomis. Net jei visą pasaulį jis laimėtų, kitos sielos jis negaus. Amžinybės akivaizdoje siela išgelbstima tik per Kristaus kryžių, kuriame Jėzus mirė su mūsų nuodėmėmis, kuriame Dievas atskleidė save esantį maloningu. Jėzus krikščionims ragina likti tvirtais ir Bažnyčios persekiojimų metu. „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos,“ sako jis. „Kas neteks savo gyvybės dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“

Jėzus galiausia kalba apie tuos, kurie jo gėdijasi. „Kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.” Jėzus žmonių kartą vadina svetimautoja, nes didelė dalis nusigręžia nuo tikrojo Dievo, puola į bedievystę, ateizmą, kitaip tariant yra neištikima. Svetimaujanti karta lieka surakinta savo nuodėmėse, ji neieško atleidimo per Kristaus kraują, todėl Jėzus ją vadina nuodėminga karta. Jis ragina mus nesigėdinti jo šios kartos akivaizdoje, nesigėdinti jo kryžiaus, bet kartu su apaštalu Petru išpažinti, kad jis yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, mūsų Atpirkėjas ir Gelbėtojas. Tą, kuris išpažins žmonių akivaizdoje, kuris skelbs jo mirtį ir prisikėlimą, Jėzus išpažins savuoju antrojo atėjimo metu, kai jis mus aplankys visoje savo šlovėje. Amen.