20 vasario, 2022

2 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 20, 1-16a

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atėjo į žemę skelbti dievišką žodį, kad per jį Šventoji Dvasia mūsų širdyse pasėtų tikrą tikėjimą ir mes, atpirkti jo brangiu krauju, būtume išgelbėti. Tikras išgelbstintis tikėjimas atsiskleidžia meile Dievui ir artimui – mūsų gerais darbais. Kritusi į gerą dirvą Dievo žodžio sėkla, kaip tas kviečio grūdas vasaros pabaigoje, neša vaisius – keičia mūsų gyvenimus ir duoda trisdešimteriopą ar net dar didesnį derlių. Melskime Dievo malonės, kad jo žodžio sėkla kritusi mūsų širdies dirvon neštų vaisių ir mes su apaštalu Pauliumi galėtume ištarti: „Dievo man suteiktoji malonė neliko bergždžia.“

Žmogaus širdį Jėzus sulygina su dirva. Vienur žemė yra derlinga. Ji tinka kviečiams ir kitoms kultūroms. Kitur ji uolėta. Jos augmenija skurdi, nes šaknys atsiremia į akmenį. Kitur dirva smėlėta. Joje auga tik viena kita žolelė, blaškoma vėjo ir džiovinama vasaros kaitros.

Į žmonių širdis kritusi Dievo žodžio sėkla nevisur atgyja ir neša vaisius. Vieni yra turtingi tikėjimu ir meile Dievui. Jie su džiaugsmu daro gerus darbus Dievo garbei ir artimo labui. Kiti gyvenime jaučia tuštumą. Kol sveikata leidžia, jie siekia tą tuštybę užpildyti įvairiausiomis pramogomis. Yra žmonių, kurie nesigėdindami elgiasi priešingai Dievo valiai. Tokių sutramdymui skirti griežti įstatymai.

Skirtumų priežastis glūdi ne sėkloje. Laiškas Hebrajams skelbia, kad Dievo žodis yra „gyvas ir veiksmingas, ... jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų.“ Grūdas, kurį beria dirvon sėjėjas, yra geras. Tačiau dirvon beriamas grūdas ne visur sudygsta, ne visur išskleidžia želmenį.

Matydami skirtumus tarp žmonių tikėjimo ir gerų darbų, kai kurie mano, kad Dievas vienus žmones iš anksto paskyrė prie išgelbėtų, o kitus atidavė pasmerkimui. Jie samprotauja logiškai klausdami, kodėl vieni tiki į Dievą, o kiti ne, nors tas pats gyvas Dievo žodis visiems buvo skelbiamas. Tokios mintys yra nuodėmingos, nes jos sumenkina Jėzaus atliktą mūsų išgelbėjimo darbą. Juk Kristus numirė ne už paskirą grupę žmonių, o už visus žmones. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms,“ sako apaštalas. Ji „moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje.“ Jėzus paliepė mokiniams visiems skelbti evangeliją, kad kiekvienas „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“ „Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet noriu, kad nedorėlis atsiverstų, paliktų savo piktus kelius ir gyventų.“ Žmogaus amžinosios pražūties priežastis yra ne Dievas, bet pats žmogus.

Šalikelė, į kurią krito grūdai ženklina nepastovumą ir tuštybę. Tai žmogaus širdis atvira tokiam pagundoms, blaškymuisi nuo vieno dalyko iki kito. Dievo žodis jam yra tik vienas keliu praeinančių dalykų. Jis trumpai susižavi, bet po to ieško kitų naujovių. Jėzus sako: „Pakelėje ­ tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.“

Sėkla taip pat krito ant uolingos dirvos. Ir ant uolos vėjas suneša truputį žemės. Ant jos gali augti samanos. Kartais ant uolos galime išvysti net išaugusį nedidelį medelį, bet užėjus stipresnei audrai jį nuplėšia vėjas. Sėjėjo grūdai ant uolos išleido daigelius, bet anie sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Žmogaus širdis gali būti užkietinta lyg uola. Išgirdusi žodį ji gali įtikėti į Viešpatį, tačiau dėl supančių pagundų prasiskleidęs tikėjimas palaipsniui nuvysta. „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią,“ sako Dievas per pranašą Ezechielį. „Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.“ Tesuminkština Dievas meile mūsų širdis, kad pagundų ar persekiojimų metu neatkristume.

Erškėčiai – tai mūsų rūpesčiai, turtai ir gyvenimo malonumai. Sėkla kritusi tarp erškėčių augo – išleido želmenį ir gal jau net brandino vaisius, bet jų neatnešė. Taip yra ir su žmonėmis, kurių širdyje bujoja erškėčiai. Jie išgirdo Dievo žodį, bet „tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų.“

Erškėčiai yra apgaulingi. Turtai ir malonumai žydi gražiais žiedais. Jie traukia prie savęs, tačiau prisiartinus jie skaudžiai diegia. Erškėčiai gelia, kai žmogus visomis pastangomis siekia turtų. Jie duria, kai jis svarsto, kaip juos išsaugoti. Kaip skaudžiai jie gelia, kai turtų netenkama. Panašiai yra ir su gyvenimo malonumais. Žmogus nuo jų apsvaigęs dažnai užmiršta Dievą. Erškėčiai yra ir mūsų rūpesčiai. Kuo žmogus teisinasi, kad neranda progos atvykti į bažnyčią išgirsti Dievo žodį ir priimti Kristaus kūno ir kraujo Sakramentą? Argi ne užimtumu, ar ne savo rūpesčiais? Kristus kviečia mus rauti iš širdies erškėčius, kad kritusi Dievo žodžio sėkla taptų vaisinga.

Sėjėjas laukia derliaus. Jis neliks patenkintas, jei už pasėtą grūdą sulauks tik vieno grūdo. Tam žmogui, kuris paslėpė Dievo jam patikėtą talentą žemėje, o ne leido į apyvartą, Dievas atsakė: „Šį netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ Mes esame išgelbėti iš Dievo malonės per tikėjimą, tačiau kur širdyje yra tikėjimas, ten joje brandinasi ir Dievo malonės vaisiai, gražiai jį papildantys. Tokia širdis neša derlių Dievo garbei – trisdešimteriopą ar dar gausesnį grūdą. „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ taria tokiam krikščioniui Dievas. „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo Viešpaties džiaugsmą!’

Artėdami link Gavėnios mes jau žvelgiame į Kristaus kentėjimus ir mirtį, į tą šventą darbą, kurį Jėzus atliko mūsų išgelbėjimui. Prieš savo kančią jis save pavadina kviečio grūdu. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ Jėzus yra tas kviečio grūdas, kurio mirties vaisiai yra mūsų atpirkimas ir nuodėmių atleidimas. Jo atneštas vaisius yra amžinasis gyvenimas. Dėkodami jam už išgelbėjimą, prašykime, kad per mūsų atgailą Šventoji Dvasia išakėtų ir išpurentų mūsų širdies dirvą, kad joje kritusi Dievo žodžio sėkla išliktų „taurioje ir geroje širdyje ir duotų vaisių kantrumu“ amžinam gyvenimui. Amen.