2022-02-13

3 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Passage: Mt 20, 1-16

Palyginimas apie vynuogyną mums liudija, kad nepaisant kada žmogus per atgailą įtiki į Dievą ir pradeda gyventi pagal jo valią, jis yra priskiriamas prie tų, kuriam Viešpats padovanoja amžinąjį gyvenimą. Jėzus palyginimu kreipiasi ir į tikinčiuosius, kurie bažnyčioje meldžiasi nuo pat mažumės, kurie dėl tikėjimo patyrė įvairiausių išbandymų. Jis ragina juos su meile priimti kiekvieną, kuris įtiki į Dievą, nes nepriklausomai nuo įtikėjimo valandos ir „tas paskutinis“ gaus iš Dievo tą patį atlygį. Apaštalas Petras kartą paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Jėzus jam atsakė: „Kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų... Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių ­ pirmi.“

Palyginime vynuogyno savininkas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Vynuogyno darbininkai yra jo atpirktieji žmonės danguje ir žemėje. Žemėje jos nariai yra triūsianti, kovojanti Bažnyčia, danguje – pergalinga Bažnyčia, ištvėrusi „dienos kaitrą ir naštą“. Ir mūsų užmigusieji artimieji įtikėję į Kristų ir mes, paskutinę teismo dieną laukiame atlygio – denaro. Apaštalas Paulius denarą vadina teisumo vainiku, kuriuo „Viešpats tą dieną“ apdovanos visus, „kurie su meile laukė jo pasirodymo.“

Ne visus vienodai Šventoji Dvasia, pašaukia ir apdovanoja tikėjimu, nes ne visi, nors pakrikštyti ir konfirmuoti, lanko bažnyčią ir klausosi jo šventojo žodžio. Apaštalas Paulius sako: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Tačiau jis klausia: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ Kaip žmogus tikės, jeigu jis niekada neateina į bažnyčią išgirsti Dievo žodžio? Juk Šventoji Dvasia mums padovanoja tikrą tikėjimą per Evangeliją. „O ji kalba apie jo Sūnų, ... per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

„Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.“ Jis jiems pažadėjo denarą ir nusiuntė juos darbuotis.

Darbas vynuogyne plačiąja prasme apima visą krikščionišką gyvenimą. Tai Dievo valios, apreikštos jo Dešimtyje įsakymų, vykdymas. Tai Kristaus Kalno pamokslo vertybių puoselėjimas. Tai dvasios vaisių auginimas, kurie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Darbas vynuogyne apima ir mūsų tarnystę bažnyčioje – savo darbo vaisių aukojimą Dievo garbei, bažnyčios pastato priežiūrą, įvairiopą prisidėjimą prie šventųjų Dievo namų, kuriuose jis aplanko mūsų širdis savo žodžiu ir Sakramentu.

Šeimininkas vėl išėjo samdytis darbininkų apie trečią, šeštą ir devintą dienos valandą. Pirmiesiems jis pažadėjo denarą, tačiau naujiems darbininkams jis tik pasakė: „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ Jei pirmieji tai girdėjo, jie turbūt manė, kad vėliau dirbusieji gaus mažiau. Juk ir mes taip manytume, jeigu algą skaičiuotume pagal valandas.

Vynuogyno šeimininkas dar kartą išėjo samdyti darbininkų likus tik valandai iki darbo dienos pabaigos. Jis rado dar kitus bestovinčius ir tarė: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ „Eikite ir jūs į vynuogyną.“ Jiems jis nieko  neminėjo apie užmokestį.

Koks mums yra užmokestis už darbą Viešpaties vynuogyne? Tai palaimintas amžinasis gyvenimas Dievo, gėrio ir malonės šaltinio, artumoje. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ Tačiau paskutinieji turbūt yra tie, kurie beveik nieko nežinojo apie amžinojo gyvenimo pažadą. Jie galbūt atmestinai žiūrėjo į savo išganymą, nes labai vėlai atėjo į aikštę. Jie turbūt tie, kurie praeidavo pro bažnyčią, kai joje buvo skelbiamas Dievo žodis ir Šventoji Dvasia teikė išganingą tikėjimą. Jie per konfirmacijos pamokas išgirdo Dievo žodį, tačiau galbūt žodžio sėkla krito tarp erškėčių jų širdyje. Tie erškėčiai yra „pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros, kurios nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.“ Jie gyveno be Kristaus kūno ir kraujo Sakramento, be nuodėmių atleidimo. Tačiau Dievas, kadangi yra maloningas, net paskutinę darbo dienos valandą  kviečia juos darbuotis. „Eikite ir jūs į vynuogyną.“

Išmušo dvylikta valanda. Atėjo laikas išmokėti atlygį. Šeimininkas pradėjo nuo paskutinių ir jiems išmokėjo po denarą. Ir vėliau pakviestiesiems jis išmokėjo denarą, kuris palyginime reiškia amžinąjį gyvenimą. Kodėl visiems po lygiai? Į tai atsako apaštalas Paulius: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, [kurią užtarnavo Kristus,] ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ Amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana, nesvarbu ar anksti ar vėlai mes jį įtikėjome. Tačiau apaštalas primena: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ Šie geri darbai yra meilės darbai Dievui ir artimui. Juk pats didžiausias įsakymas yra: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jei mes įtikėjome, nestovėkime visą dieną be darbo, bet dirbkime jo vynuogyne.

Vis dėlto pirmieji imdami denarą murmėjo prieš šeimininką. „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“

Iš tiesų, pirmieji – tai tie, kurie sąžiningai ir su pasišventimu atliko jiems pavestą darbą. Jie yra tie „teisieji, kurie spindės kaip saulė savo dangiškojo Tėvo karalystėje.“ Bet jiems, kantriesiems ir ištikimiesiems, Jėzus išmokės atlygį paskutiniams. Tarp tokių yra ir tautų apaštalas Paulius, kurį, „kaip nelaiku gimusį“, Jėzus paskutinį pakvietė į savo vynuogyną. Paulius pasakys: „Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė.“ „Manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo [Viešpats apdovanos] mane ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodymo“.

Palyginimu Jėzus moko jo ištikimuosius nuolankumo. „Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus,“ pataria apaštalas Petras. Juk ir jam Jėzus ištarė: „Daugel pirmųjų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių ­ pirmi,“ kai jis paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ „Tau Petrai bus denaras – amžinasis gyvenimas“, taria jam Jėzus. „Ant tavęs aš pastatysiu Bažnyčią. Amžinybėje tu sėdėsi viename iš dvylikos sostų šalia manęs, bet ‚aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau‘.“ Amen.