Jėzus pasiėmė su savimi tris apaštalus ant aukšto kalno, kad jiems apreikštų savo dievišką šlovę dar iki prisikėlimo iš numirusių. Iki šiol jie žinojo, kad jis buvo žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos, tačiau nežinojo, kad jis buvo Dievo Sūnus, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. Ant kalno Jėzus atskleidė, kad jis yra Dievo Sūnus – Dievas priėmęs žmogaus kūną. Jiems tai patvirtino dangiškasis Tėvas balsu iš dangaus: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“

Jėzaus atsimainymas įvyko ant Taboro kalno. Visi svarbiausi mūsų išgelbėjimo įvykiai vyko ant kalno. Ant Sinajaus kalno Dievas davė dešimtį įsakymų, ant kalno Jėzus pasakė savo didįjį pamokslą, kurio centre yra „Tėve mūsų“ malda ir meilė artimui. „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“. Ant Golgotos kalno Jėzus buvo nukryžiuotas, ir ant Alyvų kalno jis įžengė į dangų – į nematerialų Dievo karalystės pasaulį.

Jėzus su savimi pasiėmė tris mums labiausia pažįstamus apaštalus. Prieš tai Jėzus jiems pasakė: „Tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe.“ Apašalams išsipildė šie Jėzaus žodžiai. Išvydę Jėzaus atsimainymą, jie iš anksto patyrė Dievo karalystės šlovę, kurią per Jėzų Kristų išvys visi jį tikintieji žmonės. “Viešpatie, gera mums čia būti!“ sakys Jėzui apaštalas Petras.

Tačiau iki atsimainymo  apaštalai ir kiti žmonės manė Jėzų esantį tik Marijos sūnų arba vieną iš pranašų. Prieš Taboro kalno įvykį Jėzus paklausė: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Tada jis pakvietė Petrą, Jokūbą ir Joną sekti paskui jį į kalną, kad parodytų, jog jis nėra nei Elijas, nei Jeremijas, nei Jonas Krikštytojas, bet Elijo, Jeremijo ir Jono Krikštytojo Dievas.

Iki šiol Jėzaus dieviškumas buvo paslėptas po jo žmogiška prigimtimi, bet ant kalno jo veidui sužibus kaip saulei ir rūbams ėmus šviesti balta šviesa, jie išvydo jį esantį ne tik tikrą žmogų, bet tikrą Dievą. Dievo Sūnus mūsų išgelbėjimui tapo žmogumi, kad mus atpirktų nuo visų nuodėmių ir savo krauju bei nekalta mirtimi mums užtarnautų amžinąjį gyvenimą. „Aš ­ pasaulio šviesa,“ sako jis. „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“

Atsimainymo metu šalia Jėzaus „pasirodė Mozė ir Elijas.“ Mozė – tai patriarchas, kuriam ant Sinajaus kalno Dievas davė savo Įstatymą. Jo centre yra dešimt Dievo įsakymų, kuriuos vykdydami mes žemėje gyventume palaimintą gyvenimą. Elijas – tai pagrindinis iš visų pranašų, kuris ugningoje karietoje dar gyvas buvo paimtas į dangų. Pakviesdamas iš amžinybės šiuos du šventus vyrus, Jėzus apreiškia, kad jis turi galią virš mūsų mirties. Jis taip pat parodo, kad Dievas yra ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų Dievas, kad gyvenimas nesibaigia šia mirtimi, kad jis yra mūsų iškeliavusių artimųjų Dievas, nes Dievui visi yra gyvi.

Mozė ir Elijas evangelijose atstovauja Dievo įstatymą ir pranašus. „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti,“ sako Jėzus. Jis iš amžinybės pašaukė Mozę ir Eliją, kad parodyti, jog jame išsipildo įstatymas ir pranašystės.

Dar iki Dievo Sūnaus atėjimo pranašai paskelbė apie Kristaus šventą gimimą, mirtį, ir prisikėlimą. Pranašai paskelbė, kokį darbą Dievo Sūnus atliks – savo nekalta mirtimi jis išvaduos žmones iš nuodėmių ir visiems tikintiesiems užtarnaus amžiną gyvenimą. Jėzus mūsų vietoje taip pat išpildys Dievo įstatymą, kurį mes daugelį kartų peržengėme savo gyvenime. Priėmęs žmogaus kūną, nors gundytas kaip ir mes, jis nė karto nenusidėjo ir pilnai įvykdė dangiško Tėvo valią įstatymę, todėl jis tapo tobula auka už žmogaus nuodėmę. Dievas per jį mums tapo maloningu Dievu. Per Krikštą, Altoriaus Sakramentą ir Dievo žodį mes iš jo gauname jo malonę, kurią jis mums užtarnavo savo krauju.

Evangelistas Lukas rašo, kad iš amžinybės pašaukti Mozė ir Elijas „kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.“ Todėl Jėzus ir pasiėmė apaštalus su savimi į kalną, ir ten parodė savo dievišką šlovę prieš jo kentėjimus ir mirtį, prieš visą negarbę ir prakeikimą, kad jie suprastų, jos jis kentėjo dėl silpnumo ar žydų sinedriono sprendimu, bet, būdamas Dievo Sūnus, laisvanoriškai priėmė mirtį. Prisiėmęs ant savęs pasualio nuodėmę jis mūsų vietoje tapo prakeikimu, kad mus išpirktų iš įstatymo prakeikimo. Jėzus savo noru tapo Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmę.

Apaštalai Jėzaus atsimainymo metu išvydo Dievo karalystės šlovę ir patyrė amžinybės džiaugsmą. Jie norėjo pratęsti tą palaimintą ir šlovingą akimirką. Jų vardu Petras kalbėjo: “Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.” Bet Jėzaus priekyje dar laukė mūsų išgelbėjimo darbas, kurį jis atįliks Jeruzalėje, todėl jam nereikėjo žemiškos padangtės. Dangiškojo Tėvo namuose yra daug vietos ir tie namai ne žemiškieji, kurie mus saugo nuo šalčio ir kaitros. Apaštalas Paulius ir apie mūsų kūno namus sako: „Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.

Apaštalus į šio pasaulio tikrovę grąžina dangiškojo Tėvo balsas. Jis pasako, kas yra Jėzus. Jis yra jo mylimasis Sūnus, kuriuo jis gėrisi. Apaštalai pagaliau supranta, kad Jėzus yra ne tik žmogus. Jis yra aukštesnis už Mozę, už pranašus Eliją, Jeremiją ir Joną Krikštytoją. Jis yra antrasis Šventosios Trejybės asmuo, Dievo Sūnus, Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos. Apaštalai išsigandę parpuolė parpuolė savo veidu ant žemės, Jėzus palietė juos ir tarė: “Kelkitės, nebijokite!” Jie pakėlė akis ir nebematė Mozės ir Elijo,  tik vieną Jėzų. Viešpats neleido jiems pasilikti jo šlovės palaimoje, nes priekyje jų dar laukė kelias į Jeruzalę, kur atsiskleis dar didesnė Jėzaus šlovė – jo iškėlimas ant kryžiaus ir prisikėlimas iš mirties.

Jėzaus atsimainymas mums liudija, kad jis yra viengimis dangiškojo Tėvo Sūnus, o priėmęs kūną kartu Marijos Sūnus ir mūsų brolis. Jis atskleidė savo dievišką šviesą, kad sektume jo evangelijos šviesa ir vykdydami jo mokymą taptume šviesos vaikais. „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi,“ taria mums dangiškasis Tėvas. „Jo klausykite!“ Jis atsimainė, kad mes išpažintume jog Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje ir dėkotume bei atiduotume visą garbę Trejybės Dievui: Tėvui, Sūnui ir  Šventajai Dvasiai, kuris mus sutvėrė, atpirko iš mirties ir pašventina šiame gyvenime. Amen.