30 sausio, 2022

4 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 4, 35-41

Jėzus pakvietė apaštalus į valtį, kad išbandytų jų tikėjimą, Jis leido jiems patirti mirties pavojų, kad atskleidęs savo dievišką galią, parodytų, jog gyvenimo išbandymuose žmogus tvirtai pasitikėtų maloningu Dievu. Jis leido sukilti viesului, kad baisingos audros metu apaštalams atskleistų savo dievišką šlovę, jog jie kartu su psalmistu ištartų: “O Viešpatie, Galybių Dieve, kas panašus į tave? ... Tu valdai šėlstančią Jūrą ir, bangoms įtūžus, jas sutramdai.“

Apaštalai nebuvo silpno tikėjimo žmonės. Jie regėjo Jėzaus dievišką galią, kurią jis atskleidė per stebuklingus išgydymus, per demonų išvarymą iš apsėstųjų. Jie sekė jo pėdomis ir siekė gyvenimo šventumo. Tačiau valtyje jo dievišką galią jie turėjo patirti asmeniškai. Jis leido pakilti didžiuliam viesului, kad jie patirtų išgelbėjimo šaltinį, kad su psalmistu ištartų: „Juk tu išgelbėjai mane nuo mirties, mano kojas nuo suklupimo.“ „Mano lūpos pasakos tavo teisius darbus, visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą, nors ir nepajėgsiu jų apsakyti.“

Mokiniams irkluojant Jėzus užmigo. Ar gali Dievas užmigti? Savo dieviška prigimtimi Jėzus nemiegojo. Pranašas Izaijas sako: „Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama.“ „[Bažnyčios] globėjas nei snaudžia, nei miega.“ Tačiau priėmęs kūną Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi, todėl kaip ir mūsų kūnui, taip ir jo buvo reikalingas poilsis. Bet jis miegojo ir tam, kad sustiprintų apaštalų tikėjimą, primindamas iš kur mums ateina pagalba. „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę.“

Ežere pakilus viesului ir bangoms pradėjus lietis į valtį, mokiniai pažadino Jėzų. „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Evangelistas sako, kad jie taip išsigando, jog Jėzų žadino ne švelniai, o smarkiai, šaukdami iš baimės. „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“

Ir mes, kai iš karto nesulaukiame pagalbos, kaip psalmistas guosdamiesi sakome: „Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam slepi savo veidą?“ Tokią valandą prisiminkime, kad turime Viešpatį ir Gelbėtoją, kuris už mus praliejo savo kraują ir mus myli. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ klausia apaštalas Paulius. „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Mums nerimaujant Viešpats sako: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!”

Jėzus sutramdė audrą savo dievišku žodžiu. “Nutilk, nurimk!” Dievas viešpatauja virš visatos ir yra jos valdovas. Savo žodžiu jis sutvėrė dangų ir žemę ir visa, kas juose yra. „Jo rankose žemės gelmės, ir kalnų viršūnės jam priklauso. Jo yra jūra ­ jis ją padarė ­ ir sausuma ­ jo rankos ją sukūrė,“ skelbia psalmistas. Kaip išgydydamas nepagydomus ligonius ir darydamas kitus didingus darbus, taip ir dabar Jėzus audrą nutildė savo dieviško žodžio galia. „Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.“

Audra Genezareto ežere rodo, koks trapus yra žmogaus gyvenimas, kaip arti šalia mūsų yra mirtis. „Kas gi jūsų gyvybė? Esate lyg garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta,“ sako apaštalas Jokūbas. „Žmogus ­ tarsi vėjo dvelktelėjimas, jo dienos ­ tarsi dingstantis šešėlis,“ pastebi psalmistas ir klausia Dievo: „Viešpatie, kas tas žmogus, kad tu juo rūpiniesi, tas mirtingasis, kad kreipi į jį dėmesį?“ Evangelija mums primena iš kur ateina mums pagalba. Tikintis žmogus sako: „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!“ Apaštalai, kaip ties psalmėje apgiedoti jūra plaukę keleiviai, „būdami varge, šaukėsi Viešpaties, ir jis ištraukė juos iš bėdų, šėlstančią audrą nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos.“

Evangelija turi ir dvasinę prasmę. Valtis, kuri plaukia Genezareto ežere yra Bažnyčia. Ją supantys vandenys yra pasaulis. Mes į šį bažnyčios laivelį buvome priimti per krikštą. Aplankius audrai, mes kaip apaštalai tampame mažatikiais, tačiau jei turime net ir mažą tikėjimą kaip garstyčių grūdelį, mes turime tikrą išgelbstintį tikėjimą, nes tikras tikėjimas paremtas ne mūsų galia, o visagaliu Dievu. Bažnyčios laivelį plaukiantį per pasaulio vandenis ištinka pavojai. Tada ypač aktualūs tampa Kristaus žodžiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Išbandymų ir persekiojimų metu atrodo, kad Dievas miega, jog kad jis yra mus apleidęs, tačiau Viešpats nei miega, nei snaudžia, Viešpats saugo tave. Jėzus, kuris sutramdo audrą, globoja bažnyčią – tame laivelyje jis mus, tikinčiuosius, saugiai veda per visas gyvenimo audras į amžinybę.

Nurimus audrai žmonės kalbėjo: “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” Tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris vardan mūsų atėjo iš dangaus. Jis per Šventąją Dvasią priėmė kūną Mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi be jokios nuodėmės. Jis yra mano ir tavo Viešpats. Priėmęs žmogaus kūną jis vardan mūsų sutiko tapti nuodėme – kentėti ant kryžiaus, kad mus savo brangiu krauju ir mirtimi atpirktų iš visų nuodėmių bei pasmerkimo, jog mes taptume jo išgelbėtais žmonėmis ir jo malonėje gyventume amžinai. Amen.