23 sausio, 2022

3 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 8, 5-13

Didžiausią įspūdį apmąstomoje evangelijoje palieka šimtininko tikėjimas. Jėzui sutikus nueiti pagydyti sergantį tarną, jis atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.” Šio žmogaus tikėjimu stebėjosi net Jėzus. “Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!” Tesuteikia ir mums Šventoji Dvasia tikrą tikėjimą, kurio dėka visais gyvenimo atvejais savo pasitikėjimą ir viltis dėtume į visagalį Dievą.

Šimtininkas buvo pagonis – romėnas. Žydų tauta manė, kad Dievo siųstas Mesijas ateis tik pas juos, tačiau priėmęs kūną per Mergelę Mariją, Jėzus atėjo išgelbėti visų tautų tikinčiuosius. Jis atnešė išgelbėjimą visų tautų akivaizdoje, tapo šviesa pagonims apšviesti ir parodyti Dievo tautos garbę.” Sutikdamas pagydyti Romėnų šimtininko tarną, Jėzus parodė, kad jis atėjo ir pas pagonis, o savimi besididžiuojantiems izraelitams, kurie manė, kad bus išgelbėti dėl genetinio ryšio su Abraomu, jis tarė: “Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes.”

Kuo buvo ypatingas šimtininko tikėjimas?

Jis tvirtai tikėjo Dievo visagalybe, kad Viešpats, kuris sutvėrė dangų ir žemę, ir žmogų pagal savo veidą, yra mūsų dangiškasis Tėvas, kuris gali išgydyti jo paralyžiuotą tarną. Tikėjimą Dievo visagalinčia jėga jis parodė savo pavyzdžiu. Kai Jėzus tarė: “Einu išgydysiu jį,” jis atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.” Tikėjimą Dievo galia jis paliudijo savo, kaip valdininko, pavyzdžiu. “Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ ­ ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ ­ ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ ­ ir jis daro.” Kitaip tariant: “Jeigu aš turiu galią nurodyti kitiems, tai kokia didinga turi būti tavo galia, kuriam yra pavaldūs dangus ir žemė. Tu gali išgydyti mano tarną tik vienu žodžiu, net neapsilankęs mano namuose.

Šimtininkas buvo Romos kariuomenės vietos vadas. Kaip valstybės pareigūnas jie prieš nieką nesižemino, buvo orus. Tačiau Dievo akivaizdoje jis save laikė tik nevertu tarnu. “Viešpatie, nesu vertas, kad tu ateitumei po mano stogu.”

Ištyręs savo širdį Dievo įstatymo šviesoje, tikintis žmogus irgi mato, kad jame nėra kuo pasigirti prieš Viešpatį. Tikintis žmogus nėra fariziejus. Pažvelgę į savo širdis mes žinome, kad prieš Dievą nusidedame mintimis, žodžiais ir darbais. Mūsų išdidumas prieš Viešpatį būtų tuščias. Tikintis žmogus pas Dievą ateina nuolankia širdimi. “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę,” sako apaštalas Jokūbas. Tautų apaštalas Paulius, kad tikintieji nesigirtų savo nuopelnais, sako: “Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.”

Todėl atėję į bažnyčią pamaldų pradžioje išpažįstame mes savo nuodėmes. Artindamiesi prie Jėzaus, kaip tas šimtininkas, sakome: “Aš nesu vertas, kad tu ateitumei į mano širdį, bet būk man gailestingas.” Dievas mums atleidžia nuodėmes ne dėl mūsų vertumo ar nuopelnų jo akyse, bet  todėl, kad jis yra pilnas malonės per Jėzų Kristų. Sielų gydytojas mums sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!“

Šimtininkas save laikė nevertu, tačiau Jėzaus akyse jis buvo vertas. Jis buvo tikintis žmogus, kurio širdis patyrė Dievo malonę vien išvydusi Jėzų. Maloningas Dievo apsilankymas jo širdies namuose jam buvo svarbiau, nei Viešpaties apsilankymas po jo žemiškojo amo stogu.

Jėzus šiandien mus aplanko savo kūnu ir krauju Altoriaus sakramente. Ar mes esame verti susitikimo su juo Eucharistijoje? Artindamiesi prie altoriaus, mes maldoje sakome: “Viešpatie, nesu vertas, kad tu ateitumei į mano širdį, bet tik tarp žodelį ir mano siela pasveiks.” Ateidami pas Dievą nuolankiomis, nevertomis širdimis, mes tampame verti didžiojo Gydytojo malonės. Kaip šimtininkas tikėjimu regėjo Jėzaus kūne dievišką prigimtį, taip ir mes tikėjimu regime Jėzų Kristų pašventintoje duonoje ir taurėje. Tikėdami jo esamybe Sakramente,  mes tampame verti priimti jo kūną ir kraują nuodėmių atleidimui, tikėjimo pastiprinimui ir amžinajam gyvenimui. Kadangi Kristus ateina į duoną ir taurę pašventinimo metu, jo kūną ir kraują gauna žmogus, net jei ateitų ir netikintis, tačiau tik tikintieji gaus Dievo malonę. “Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui.”

Dievas mus laiko vertais ne dėl mūsų atliktų gerų darbų, bet dėl tikinčių širdžių. Šimtininkas mylėjo žydų tautą. Jis Dievo garbei padarė didžiulį darbą – pastatė sinagogą, bet Jėzui sakė: “Nesu vertas, kad ateitumei po mano stogu.” Mes tampame verti Dievo akyse ne patys iš savęs, o tik dėl Jėzaus atlikto mūsų išgelbėjimo darbo, todėl, kad Kristus numirė už mus. Jame mes turime “atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa,” taria tautų apaštalas Paulius. Apaštalas Petras liudija: “Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.” Amen.