16 sausio, 2022

2 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 2, 1-11

Savo pirmąjį stebuklą Jėzus padarė santuokos šventėje. Tuo Viešpats parodė, kokia brangi jam yra šventoji santuoka ir jo norą laiminti dviejų žmonių gyvenimus, kurie prie altoriaus prisiekė mylėti ir gerbti vienas kitą iki mirties. Dievas nori santuokinio gyvenimo vandenį paversti vynu šeimai, kuri stato savo namus ant jo žodžio pamato, kurie su vaikais jam tarnauja ir seka jo takais. Tikinčios šeimos gyvenime Dievas pilką kasdienybės vandenį paverčia vynu – džiaugsmu ir palaima.

Pasibaigęs vynas Kanos vestuvėse rodo, kad jaunieji nebuvo turtingi. Jėzus nusprendė aplankyti tokios poros šventę, nes Dievo Sūnus priėmęs kūną Mergelėje pats priėmė tarno pavidalą. Apaštalas Paulius sako: „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.“

Jėzus tikslingai aplankė jaunos poros santuokos šventę trečią dieną. Būdamas Dievas ir žmogus viename asmenyje Jėzus žinojo, kad jaunoji pora susidurs su sunkumais būtent tą dieną. Jis atėjo ne tik pasidžiaugti šios poros bendro gyvenimo pradžia, bet ir pratęsti šventės džiaugsmą, apginti jaunikio garbę ir stebuklu apreikšti savo šlovę..

Motinos Marijos žodžiai, “Jie nebeturi vyno,” skamba kaip kreipinys padėti jaunai porai. Ji žinojo jo dievišką prigimtį, nes angelas jai tarė: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ Iki šiol ji laikė visus tuos dalykus savo širdyje, bet kai Jonas krikštytojas ir dangiškojo Tėvo balsas krikšto metu paliudijo jį esantį Mesiją, motina į Jėzų kreipėsi lyg malda: „Jie nebeturi vyno.“

Atsakymu motinai Jėzus parodo skirtumą tarp jo dieviškos ir žmogaus prigimties. Priėmęs kūną Mergelėje ir gimęs pasaulyje jis tapo mažesniu už dangiškąjį Tėvą, bet būdamas Dievas jis yra lygus Tėvui. Dievas yra per amžių amžius ir neturi motinos. Atėjus valandai apreikšti savo šlovę, Jėzus motinai Marijai atsako iš dieviškos prigimties gelmių. „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!” “Darykite, ką tik jis jums lieps,” atsako tarnams motina Marija.

Akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kuriuos Jėzus nurodė pripildyti vandeniu simbolizuoja Senąjį Testamentą. Dievas perdavė savo valią Mozei akmeninėse plokštėse su 10-čia jo įsakymų. Dievo Įstatymas yra lyg vanduo, kurį mes turime vartoti kas dieną – kasdien vykdyti jo įsakymus. Įstatymas mums primena bausmę už nuodėmę, todėl nors yra reikalingas kaip vanduo, pats savaime jis neteikia džiaugsmo.

Paliepdamas pripilti akmeninius indus vandeniu, Jėzus parodo, kad jis neatėjo panaikinti 10-ties įsakymų. Jėzus pasako, jog Įstatymas teisingas. Jis liepia akmeninius ąsočius pripildyti vandeniu, kad mums dar labiau pabrėžtų Dievo Įstatymą, dar labiau  leistų patirti nuodėmingumą ir tai, kad žmogus savęs jėgomis savęs išgelbėti negali. Tačiau paversdamas vandenį vynu jis mums dovanoja Evangeliją – gerąją žinią, kuri skelbia, kad savo mirtimi jis mus išpirks iš Dievo rūstybės ir iš jo malonės per tikėjimą mes būsime išgelbėti amžinąjam gyvenimui.

Užveizdas paragavo paversto vynu vandens ir nežinojo, iš kur tai. Jis pakvietė jaunikį ir tarė: “Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.”

Jėzaus apsilankymas Galilėjos vestuvės liudija Dievo dalyvavimą tikinčių sužadėtinių  santuokos šventėje, kai jaunieji prie altoriaus taria priesaikos žodžius. Santuokos priesaika apima ne du, o tris asmenis. Trečiasis yra Dievas, kurio akivaizdoje jaunieji prisiekia vienas kitą gerbti,  mylėti ir būti ištikimi. Jėzus prie altoriaus jiems taria: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“

Vis dėlto santuokinį gyvenimą dažniausia lydi ne vynas, o vanduo. Tačiau jei vyras ir žmona tiki Dievą ir vykdo jo valią, Viešpats jų gyvenime tą vandenį paverčia vynu – pilkoje kasdienybėje leidžia patirti abipusį džiaugsmą vienas kitu, o ištikus bėdoms kviečia remtis vienas į kitą ir kartu keliauti į visada jauną amžinybę.

Savo šlovę atskleisdamas vestuvių šventėje, Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnius į amžinybės džiaugsmą, kuris apreiškimo knygoje perteikiamas vestuvių šventės metafora – santuokos švente tarp jo, tai yra Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmes, ir jo nuotakos bažnyčios. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį,“ skelbia Apreiškimo knyga. Jėzus atėjo į žemę tam, kad savo krauju nuplovęs tikinčiųjų nuodėmes, į dangiškojo Tėvo namus parvestų savo nuotaką Bažnyčią.

Vynas vestuvių šventės ąsočiuose simbolizuoja mūsų vienybę su Kristumi per Altoriaus sakramentą. Paskutinės vakarienės metu jis paėmė vyno taurę ir davė mokiniams, tardamas: ‚Imkite ir gerkite, tai yra mano kraujas, pralietas jūsų nuodėmių atleidimui.“ Kaip Galilėjos vestuvių šventėje savo dieviška galybe jis vandenį pavertė vynu, taip Altoriaus sakramente jis pats ateina į vyno taurę ir nuima mūsų nuodėmes, nes toji taurė – jo kraujas, kurį jis praliejo mūsų nuodėmių atleidimui. Eucharistija dvasine prasme yra tas gerasis vynas, kurį Jėzus mums laiko iki šiolei. Sakramente jis mums dabartiniame laike leidžia patirti būsimos vestuvių puotos džiaugsmą, kurį išlaikę tikėjimą regėsime amžinybėje. Amen.