Jėzui atėjus pas Joną Krikštytoją pasikrikštyti, pastarąjį ištiko šokas. „Tai tu turėtumei mane pakrikštyti, o tu ateini pas mane!” Jonas krikštijo žmones atgailos krikštu taip juos ruošdamas pasitikti Mesiją. „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė,“ nes ateina „galingesnis už mane; aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio.“ Bet štai, dabar pas jį ateina tas, kuriam jis nevertas net apavo dirželio atrišti ir prašo jį pakrikštyti nusidėjėlių krikštu. „Tai tu turėtumei mane pakrikštyti,“ sako Jonas.

Trijų karalių švente įžengėme į naują Bažnyčios metų laikotarpį. Evangelijos mums liudys Jėzaus dievišką prigimtį. Ją jis atskleis savo dieviškais darbais, dėl kurių žmones apims nuostaba ir pagarbi Dievo baimė. “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” klausinės vienas kito apaštalai.

Bet kodėl gi Jėzus, Dievas ir žmogus viename asmenyje, savo žemišką tarnystę pradeda atgailos krikštu? Jonui Krikštytojui tai buvo šokas, ir jis neturėjo atsakymo į šį klausimą. Jis kvietė žmones atsiversti, nes dangaus karalystė prisiartino. Bet dabar priartėjusi dangaus karalystė, Dievo Sūnus, prašo būti pakrikštytas?

Jėzus Jonui atsako: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.”

Jono Krikštas buvo skirtas atgailai, todėl Jėzui krikšto nereikėjo. Jono Krikštas liudijo žmoguje esančią nuodėmę. Ne tik tą, kurią mes asmeniškai padarome, bet ir visų nuodėmių ištaką mumyse – įgimtąją nuodėmę mūsų kūne, kuri yra visų atsiskleidžiančių nuodėmių ir viso pikto priežastis. Tuo tarpu Jėzus, dangiškojo Tėvo siųstasis Mesijas, buvo be nuodėmės, todėl Jonas jam atsakė: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!”

Tai, ką ženklina Jono atgailos krikštas, Jėzus įvykdys savo mirtimi ant kryžiaus. Jono Krikštas reiškė simbolinį nuodėmių nuplovimą, tačiau po mirties Jėzus įsteigs Krikšto sakramentą, kuriame jis pilnumoje per vandenį ir Šventąją Dvasią atleis mūsų nuodėmes ir atvers dangaus vartus. Mūsų Krikštas jau nebe Jono atgailos krikštas, bet Sakramentas, kuriame mes gauname Dievo malonę ir amžinojo gyvenimo pažadą. Jei išliekame tikėjime, krikšte gauta Dievo malonė pasilieka su mumis per visą gyvenimą.

Neveltui Jonas, pamatęs pas jį ateinantį pasikrikštyti Jėzų, pranašiškai liudijo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę.“ Pranašas pranešdavo Dievo valią, kurią jam tiesioginiu būdu apreikšdavo Šventoji Dvasia. Pats pranašas ne visada suvokdavo tą žodį, kurį į jo burną įdėdavo Dievas, o dar labiau jis buvo neįtikėtinas ir nemalonus nuodėmėn puolusiems žmonėms. Senajame Testamente nusidėjusi tauta dažnai užmušdavo pranašus akmenimis. Jonas Krikštytojas turbūt pilnai nesuvokė sąryšio tarp Dievo avinėlio ir nuodėmės neturinčio Kristaus.

Jėzus atėjo pas Joną krikšto tik todėl, kad jis yra Dievo Avinėlis, kuris paaukos save už mūsų nuodėmes ir mus nuplaus praliedamas savo brangųjį kraują. Jis nori būti pakrikštytas nusidėjėlių krikštu, kad pradėdamas žemišką tarnystę su jais susivienytų. Savo Krikštu jis parodo į būsimą kryžių, kur savo mirtimi sutaikys žmogų su Dievu. Įbrisdamas į Jordano vandenis nusidėjėlių krikštui, Jėzus parodo, kad jis yra tas Dievo Avinėliu, ant kurio bus uždėta pasaulio nuodėmė. Tokiu būdu susivienijęs su nusidėjėliais jis parodo vardan ko Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. “Šį kartą paklausyk!“ sako jis Jonui. „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.” Savo žemiška tarnyste jis atliks visą, kas reikalinga mūsų teisumui. Apaštalas Petras sako: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.“

„Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it karvelį ir nusileidžiančią ant jo.“

Atsivėręs dangus ir Šventosios Dvasios nužengimas rodo, ką mes gavome kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas malonės Krikšto vanduo. Šventosios Dvasios veikimu Krikšte atgimus iš naujo, mums tapo atviras dangus – kelias prie Dievo malonės sosto. „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę,“ sako Jėzus Nikodemui. „Nesistebėkite, kad jums reikia atgimti iš aukštybės.“ Visiems, kurie Krikšte atgimė iš aukštybės, atsiveria Dievo karalystė, tačiau šį atvirą dangų mes regime ne kūniškomis, o tikėjimo akimis, kurias apšviečia Šventoji Dvasia. Jos dėka mes pažįstame Dievo žodžio gelmes Šventame Rašte.

Šventoji Dvasia po Krikšto regimai nužengė ant Jėzaus. Dievo Dvasia yra visur ir ji yra neregima, bet šį kartą ji nusileido ant Jėzaus regimu pavidalu, kad mes praregėtume jo dievišką prigimtį. Jėzaus dieviškumą patvirtina dangiškasis Tėvas balsu iš dangaus. “Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.”

Jėzaus Krikšte atsiskleidė Šventosios Trejybės paslaptis. Jam išbridus iš vandens Šventoji Trejybė aplankė žemę. Ji tapo regima akims ir girdima ausims. Akys regėjo ant Jėzaus nusileidžiančią Šventąją Dvasią, ausys girdėjo dangiško Tėvo žodžius. Jis yra dangiškojo Tėvo mylimasis Sūnus – „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos“, dėl mūsų išgelbėjimo priėmęs kūną ir tapęs žmogumi. Atgailos krikšte susivienijęs su nusidėjėliais jis atskleidė savo žemišką tikslą. Jis yra tas Dievo Avinėlis, kuris vardan mūsų išgelbėjimo paaukos save už mūsų nuodėmes.

Ir mes Krikšte atgimėme per vandenį ir Šventąją Dvasią. Tą dieną mes tapome Dievo vaikais. Per vandenį ir šventąją Dvasią mes kaip šakelė mes buvo įskiepyti į vynmedį – Kristų ir mūsų vardai buvo įrašyti į dangaus knygas. Dievo malonė su mumis pasilieka visą gyvenimą, jei priimame Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją ir tikime jo vardą. Tada pati Dievo Dvasia, kurią gavome Krikšte, „liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai,“ sako apaštalas Paulius. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai – Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai.“ Amen.