Dvylikos metų berniukas Jėzus pasibaigus Velykų šventėms pasiliko Jeruzalėje. Marija ir Juozapas jo ieškojo į Nazaretą grįžtančioje tikinčiųjų eisenoje, bet neaptiko nei tarp giminaičių, nei tarp kitų žmonių. Sugrįžę į Jeruzalę, jie jį rado ne tarp bendraamžių, o šventovėje, ir ne atokiai kur nors Dievo namuose, o tarp Švento Rašto mokytojų. Motina Marija paklausė, kodėl jis nėjo kartu su eisena namo. Jėzus atsakė: “Man reikia būti savo Tėvo reikaluose?”

            Kiekvienais metais Marija ir Juozapas keliaudavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Ten jie aukodavo auką Dievui, padėkodavo už jo malonę ir paprašydavo tolimesnės palaimos jų šeimai. Iškilmėms pasibaigus jie keliavo namo. Vyrai ir moterys dažnai eidavo atskirai. Tėvas ar motina su savimi pasiimdavo vaikučius, todėl Marija ir Juozapas tikriausiai manė, kad Jėzus yra su vienu iš jų. Neradę jo, „manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.“ Jėzų jie aptiko tik trečią dieną šventykloje „sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.“ Mes taip pat Dievo Sūnų galime rasti tik šventykloje – jo bažnyčioje, kur skelbiamas Evangelijos žodis ir kur jis pats mus lanko savo kūnu ir krauju Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje. Jis yra ten, kur tikintieji susirenka jo vardu.

Kadangi Dievo Sūnus buvo tik dvylikos metų, jis dar negalėjo mokyti. Sėdėdamas tarp Švento Rašto mokytojų jis tik klausėsi jų ir klausinėjo, tačiau neabejotinai savo artumu ir dieviška išmintimi jis apreiškė jiems dangiškąjį Tėvą. Apaštalui Pilypui, kuris vėliau paprašys atskleisti Dievą, Jėzus atsakys: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ Ir dabar žydų teologai žavėjosi šio dvylikos metų berniuko išmintimi. „Visi, kurie jį, girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.“

Jėzaus motina Marija paklausė: “Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su skausmu ieškome tavęs.” Bet Viešpats numalšino motinos nerimą, paaiškindamas savo prigimties vienybę su dangiškuoju Tėvu. „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose.“ Šventovė yra ne tik karaliaus Saliamono pastatyti maldos namai, bet ir Jėzaus Tėvo, o tai reiškia ir jo paties namai. Vėliau jis pasakys: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Jėzus čia atkartoja angelo apreikštą žinią motinai Marijai, kad jis yra kūną joje priėmęs Aukščiausiojo Sūnus, o Dievas – jo dangiškasis Tėvas. Angelas jai pranešė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“

Evangelisto Luko liudijimu, išgirdę tokį Jėzaus paaiškinimą „jie nesuprato jo žodžių.“ Tik Marija šiuos žodžius laikė savo širdyje. Vėliau Jėzus mokiniams atskleis dar didesnį slėpinį, sakydamas, kad Dievo šventovė yra jo kūnas, kurį jis atiduos daugelio atpirkimui. Jeruzalės šventovė, kurioje buvo aukojamos kruvinosios aukos už žmonių nuodėmes, buvo reikalinga iki Kristaus, bet Dievo Sūnui tapus žmogumi, šventove taps be nuodėmės esantis jo kūnas, kuriame jis prisiims pasaulio nuodėmę. „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ jis pasakys žydams. Žmonėms nesupratus šių žodžių, evangelistas Jonas paaiškins: „Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.“

Didįjį Penktadienį Jėzaus kūno šventovė buvo sugriauta. Jėzus, šventas Dievo Avinėlis nešantis pasaulio nuodėmę, mirė pasmerktojo mirtimi ant kryžiaus. Ši šventovė vėl tapo atstatyta trečiąją dieną – Velykų rytą, kai Jėzus kūnu prisikėlė iš numirusių. Avinėlių ir kitokių gyvulių aukos Jeruzalės šventovėje tapo nebereikalingos, nes, apaštalo Petro liudijimu, „Kristus pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“ „[Jame] turime atpirkimą  jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa,“ skelbia apaštalas Paulius. Savo kūno šventovę paaukojęs mūsų nuodėmių atleidimui Jėzus visiems tikintiems užtarnavo amžinąjį gyvenimą. Po jo atlikto mūsų išgelbėjimo darbo, Dievo šventovė yra bažnyčia – mistinis Kristaus kūnas –tikinčiųjų bendruomenė, kurioje skelbiamas Evangelijos žodis ir dalijami sakramentai. „Jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ sako apaštalas Paulius, ragindamas mus vengti nuodėmių ir būti Dvasios žmonėmis.

Išbuvęs tris dienas Jeruzalės šventykloje Jėzus su motina ir globėju Juozapu grįžo į Nazaretą. Evangelistas priduria, kad visais kitais atžvilgiais Jėzus „buvo jiems klusnus.“ Nors vaikystėje jis neparodė dievišką prigimtį liudijančių ženklų, šventovėje Švento Rašto žinovai jame pastebėjo dievišką išmintį. Kaip ir Kalėdų naktį, taip ir šventovėje dvylikos metų Jėzaus asmenyje išsipildė Izaijo pranašystė: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! ... Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’.“ Amen.