2021-12-26

1 sekmadienis po Kalėdų

Kunigas:
Passage: Lk 2, 22-40

Kalėdų evangelija skelbia „gerąją naujieną, kuri bus visai tautai,“ nes jai gimė Išganytojas, Mesijas. Ji liudija, kad kūdikio Jėzaus asmenyje išsipildė pranašystės, jog Dievas savo tautai siuntė Gelbėtoją, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Dievo Sūnui bus duotas vardas Jėzus, hebrajų kalboje reiškiantis „išvaduotoją, gelbėtoją“, nes angelo žodžiais, jis „išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Evangelistas Jonas rašo: „Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje.“

Šiandienos evangelija sentėvio Simeono ir našlės Onos liudijimu skelbia Jėzų esantį Mesiju. Ji nurodo į žmogaus išgelbėjimo darbą, kurį atliks Dievo Sūnus. Išvydęs jį Simeonas dabar galėjo ramiai iškeliauti, nes jo „akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį Dievas prirengė visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.”

Vykdydami Dievo Įstatymą, praėjus 33 dienoms nuo gimimo, šventoji šeima atnešė Jėzų į šventovę jį pašvęsti Viešpačiui. Marija ir Juozapas pagal Mozės įstatymą paaukojo du purplelius arba du balandžius. Tai buvo nepasiturinčių žmonių auka, nes Mozės tik šeimai neturint galimybių paaukoti avinėlį, ji gali atnešti du purplelius ar balandžiukus. Marijos ir Juozapo auka liudija Dievo nusižeminimą vardan žmogaus. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą,“ liudija apaštalas Paulius.

Šventovėje paėmęs Jėzų į rankas Simonas tarė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti.“ Jėzui gimus Dievas ypatingu būdu tiesiogiai veikė žmonių gyvenimus mūsų tikėjimo pastiprinimui. Sentėviui Simeonui Šventoji Dvasia apreiškė, kad jis nemirsiąs, kol nepamatys Viešpaties, Mesijo. Jos apreiškimo dėka jis atpažino tarp Šventovėje esančių kūdikių ypatingą kūdikėlį – Mesiją. Dabar jis galėjo ramiai iškeliauti į amžinybę, nes išvydo Dievo tautos garbę. Apaštalas Paulius, kaip Simeonas, vėliau pasakys: „Man gyvenimas ­ tai Kristus, o mirtis ­ tik laimėjimas.“ Noriu „mirti ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau.“

Simeonas pranašiškai liudija šiame kūdikyje esančią Dievo malonę. Iš tiesų, Jėzuje „išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“, rašo apaštalas Paulius. Evangelistas Jonas pasakys: „[Jis] gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę-šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.“ Dievo malonė pasireiškė tuo, kad mes esame išgelbstimi vien per Kristų, kuris savo krauju ant kryžiaus nuplovęs mūsų nuodėmes, daro mus teisius prieš Dievą. Jame vieninteliame „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“

„Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama,“ rašo evangelistas, tačiau  ar Marija suprato pranašiškus žodžius: „[Jis] skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“?

Simeono pranašystė skelbia, kad Jėzus atėjo daugelio nupuolimui ir atsikėlimui. Netikintiems  Jėzus taps nupuolimo ženklu. Jie prikals jį prie kryžiaus, ten jį išjuoks,  perdurs jo šoną, tyčiodamiesi kraipys prieš jį galvas, sakydami: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus.“ Kryžius daugeliui taps pasipiktinimo ženklu aname Romos imperijos laike ir šiandieniniame pasaulyje. Anais laikais krikščionys buvo žudomi dėl Kristaus kryžiaus, sovietmetyje kryžius ant bažnyčių kėlė didžiulį papiktinimą – matėme ne vieną uždarytą bažnyčią, kurios kryžius neteko formos dalies, nes buvo apšaudytas kulkų. Apaštalas Paulius sako: „Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ Ir priduria: „[todėl] aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“ Laiške Korintiečiams jis rašo: „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims ­ kvailystė. Bet pašauktiesiems ­ tiek žydams, tiek graikams ­ skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“

Jėzus bus tas prieštaravimo ženklas. Tiems, kuriems juo piktinsis, jis taps suklupimo akmeniu. „Ar neskaitėte kas parašyta Raštuose?“ klausia Jėzus fariziejų. „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu... Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas.“ Netikintiems Izraelyje Jėzus taps „nuopuoliu“, o tikintiems,  tautoms, kurios jį priėmė, „atsikėlimu“, tai yra  šviesa ir išgelbėjimu.

Simeonas praneša Marijai: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Kas yra tas kalavijas, kuris pervers Marijos sielą? Nei Šventasis Raštas, nei Bažnyčios istorija neliudija, kad Mariją būtų pervėręs kardas. Kardas gali perverti tik kūną, tačiau jis pervers Marijos sielą. Šiuose žodžiuose slypi gilesnė mintis. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo žodis yra „[Šventosios] Dvasios kardas.“ Jis yra gyvas ir veiksmingas ir „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos.“ Simeono liudijimas apie jos pervertą sielą rodo, kad Marija vis giliau supras dieviškas paslaptis. Tas evangelijos žodis pilnumoje atsiskleis Jėzuje ant kryžiaus. Marijai jis bus kaip kardas perveriantis sielą, tačiau kryžiuje bus atskleistos daugelio širdžių mintys, nes šis ženklas taps Dievo meilės simboliu, skelbiančiu, kad Jėzus „savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, jog numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“ Keliaudamas į Jeruzalę Jėzus pranešė, jog bus iškeltas visų akivaizdoje, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tačiau Marijai geroji evangelijos žinia apie Jėzaus kryžių bus sielą perveriantis kardas.

Šventykloje tą dieną buvo ir pranašė Ona. Šventykla jai buvo lyg antrieji namai. „Ji nesitraukdavo iš Dievo namų, tarnaudama jam per dienas ir naktis.“ Ne be priežasties evangelistas sako, kad ji sulaukė 84 metų. Šis skaičius turi dvasinę prasmę. Jis gaunamas septynis padauginus iš dvylikos, liudijantis septynias dienas, per kurias Dievas sutvėrė pasaulį, tai yra laiko pilnatvę, ir dvyliką apaštalų, per kuriuos Jėzus perduos išgelbėjimo žinią tautoms – evangelijos „šviesą pagonims apšviesti.“ Sulaukusi 84 metų, Ona skelbia išgelbėjimo žinią. Priėjusi prie Jėzaus, ji „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.“

Atlikę viską, ko reikalauja Dievo Įstatymas, šventoji šeima sugrįžo į jų miestą Nazaretą. „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.“ Stiprėjant jo žmogiškai prigimčiai, jame vis labiau atsiskleidė dieviškoji išmintis. Sulaukęs dvylikos metų Jėzus jau sėdės Šventovėje tarp Rašto žinovų, kurie stebėsis jo išmanymu ir atsakymais. Jame vis labiau taps regimas išgelbėjimas, kurį dangiškasis Tėvas „prirengė visų tautų akivaizdoje“. Amen.