„Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Ši Dievo tauta yra Bažnyčia, Kristų tikintys žmonės, kurie sekmadienį susirenka prie jo žodžio ir priima jį Švenčiausiame sakramente. Jai angelas skelbia didį džiaugsmą. Kristus gimė tam, kad padovanotų Bažnyčiai amžinąjį gyvenimą, kad Bažnyčią, savo sužadėtinę, parvestų į dangiškuosius namus.

Angelas skelbia, kad Betliejaus kūdikis „yra Viešpats Mesijas.“ Tai ne įprastas kūdikis, prasidėjęs prigimtiniu būdu. Angelas praneša, kad jis yra Viešpats. Jis yra Dievas, per Šventąją Dvasią priėmęs kūną Mergelėje Marijoje ir tapęs žmogumi. Jis yra tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius, ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos. Jis yra mūsų Viešpats, kuris mus savo mirtimi atpirko iš amžinosios mirties, kad mes gyventume jo malonėje amžinai.

Kur ieškoti to nepaprasto Kalėdų kūdikio? norėtų sužinoti Betliejaus piemenėliai. Angelas praneša: „Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.”

Žinia apie neįprastą Viešpaties gimimo vietą yra sunkiai įtikėtina. Nejaugi Dievas savo lopšeliu pasirinko ėdžias? Nejaugi antrasis Šventosios Trejybės asmuo, „neregimojo Dievo atvaizdas, ... [kuriame] sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje“, savo gimimo vieta pasirinko tvartelį? Bet tai dar ne didžiausias Dievo pasižeminimas. Apaštalas Paulius pasakys: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties,“ kad mes per tikėjimą ir šventąjį Krikštą taptume jo tauta ir iš jo malonės gyventume amžinai.

„Kur turėjo gimti Mesijas?“ susikvietęs visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus teiravosi karalius Erodas. Trijų karalių apsilankymo metu jis sužinojo apie jo valdose gimusį naują karalių, todėl labai sunerimo. Kunigai jam atsakė: „Judėjos Betliejuje.“

Marija ir Juozapas gyveno Nazarete. Tačiau Mesijas turėjo gimti ne Nazarete, o Betliejuje, nes pranašas Michėjas dar septynis šimtus metų prieš Kristų užrašė: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą.“ Mesijas, kurį psalmės vadina Dovydo Sūnumi, gims Dovydo mieste Betliejuje.

Bet Dievas yra virš šio pasaulio tvarkos. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,“ sako apaštalas Paulius, ar tai būtų sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Jam pavaldus ir Romos imperatorius Augustas, kuris paskelbia imperijos gyventojų surašymą. „Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą,“ rašo evangelistas Lukas. „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose.“

Viešpats, iš savo amžinojo sosto valdantis dangų ir žemę, savo žemiškuoju lopšeliu pasirinko ėdžias, kad mus išaukštintų ir pakviestų prie savo sosto dangiškojo Tėvo dešinėje. Amžinasis Žodis, kuris aprengė kūriniją gražiausiais rūbais, guli suvystytais paprastais vystyklais, kad mus, nusidėjėlius, pridengtų savo šventumu. Savo dieviška valia Dievas norėjo, kad jam neliktų vietos užeigoje, o tik tvartelyje, kad mums paruoštų garbingą vietą amžinuose Dangiškojo Tėvo namuose.

Išminties knyga sako: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, Tavo visagalis žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto.“ Ta tylią naktį, kai visi ilsėjosi, tik Betliejaus laukuose dar skambėjo piemenėlių giesmė. Žemėje dvelkė ramybė, tačiau danguje tvyravo džiaugsmas. Dievo pasiuntiniai, angelai, žinojo kas yra tas ėdžiose gulintis kūdikis. Dangus nusprendė pasidalinti džiaugsmu su žmonėmis. Jėzus, kuris save pavadins Geruoju Ganytoju, žinią apie jo gimimą per angelą pirmiausia praneša ganytojams, piemenėliams. „Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.“ Angelas jiems skelbia didį džiaugsmą apie žemėje gimusį Gelbėtoją. Jis yra Viešpats Mesijas. Dangaus džiaugsmą atspindi angelų giesmė. Evangelistas Lukas rašo: „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!”

Dangaus giesmė skelbia Dievo garbę ir ramybę Dievą mylintiems žmonėms. Dangaus kareivija atiduoda garbę Dangiškajam Tėvui, nes „jis taip pamilo pasaulį, jog siuntė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Savo pavyzdžiu Dievo pasiuntiniai primena, kad ir mes turime atiduoti garbę dievui už mums duotą gyvybę, už tai, kad jis mus rūpinasi, sergsti nuo pavojų ir viso pikto, ir per jo Sūnų Jėzų dovanoja amžinąjį gyvenimą. Dangaus kareivija taip pat skelbia ramybę geros valios žmonėms. Ši ramybė mus aplanko per tikėjimą į Dievą. Ji grįsta žinia, kad „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų.“ Tai dvasinio pobūdžio ramybė Kristų tikintiems žmonėms. „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ liudija apaštalas.

Piemenėliams angelas apreiškė, kur rasti gimusį Viešpatį Mesiją. „Štai jums ženklas: rasite kūdikį ... paguldytą ėdžiose.” Kur mes šiandien galime rasti Viešpatį? Dievą mes randame tik ten, kur jis pats pažadėjo mums apsireikšti. Jėzus sako: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten aš esu tarp jūsų.“ Dievas mus lanko per išorines jo paties įsteigtas malonės priemones. Dievas, Šventoji Dvasia, paliečia mūsų širdis per skelbiamą Viešpaties žodį, per  jį dovanoja mums tikėjimą. Kristus mus lanko savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Dievas mūsų širdis lanko bažnyčioje. Čia jis mums maloniai atleidžia nuodėmes, mus pašventina, čia jis visiems jį tikintiems pažada amžinąjį gyvenimą. „Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį,“ skelbia apaštalas Paulius. „Iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Tai Betliejaus kūdikio žodžiai. Amen.