Likus kelioms dienoms iki Kalėdų Bažnyčia apmąsto Marijos giesmę. Ją Marija giedojo apsilankiusi pas Jono Krikštytojo motiną Elzbietą, kai toji jai tarė: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“

Marija iškeliavo pas Jono Krikštytojo motiną iš karto po angelo apreiškimo. Dievo pasiuntiniui apsilankius pas Mariją ir ištarus: „Sveika Marija, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“, Kristus įsikūnijo Marijoje. Angelas jai pranešė: „Štai tu įsčiose pradėsi ir pagimdysi sūnų... Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ Dievas priėmė kūną Marijoje Šventosios Dvasios veikimu. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu.“ Marija išliekant suglumusiai, angelas pranešė apie Jono Krikštytojo motiną Elzbietą, kuri buvo laikoma nevaisinga, o štai jau dabar šeštas mėnuo nėščia. „Dievui nėra negalimų dalykų.“

Marija angelo žinią išlaikė savo širdyje. Ji niekam nepasakojo apie šį nuostabų apreiškimą, nes turbūt niekas nepatikėtų jos žodžiais. Žmonės ne tik nepriimtų žinios apie Dievo įsikūnijimą joje, bet ją galbūt netgi atstumtų užtraukdami jai nešlovę. Todėl ji skubiai iškeliavo pas savo giminaitę Elzbietą, kurią jai nurodė angelas.

Išgirdusi Marijos sveikinimą Elzbieta sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!”

Elzbieta ištarė šiuos pranašiškus žodžius, nes Marijai pasveikinus jos įsčiose šoktelėjo kūdikis. Tas kūdikis buvo Jonas Krikštytojas. Dievas jam dar neprasidėjus motinoje paskyrė jį didžiausiu iš visų pranašų, nes užaugęs Jonas nuties Kristui kelią, žmones krikštydamas atgailos krikštu. Jėzui pradėjus žemišką tarnystę, jis pirmasis jame atpažins Mesiją, tardamas: “Štai Dievo Avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę.”

Taigi didžiausias iš pranašų, Jonas Krikštytojas, dar būdamas įsčiose žinojo, kad jį aplankė Marijoje ką tik įsikūnijęs Dievo Sūnus, kuris, kaip jis vėliau pasakys, „...pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“ Bet kadangi Jonas dar negalėjo kalbėti, savo nepaprastą džiaugsmą Dievo Sūnaus apsilankymu jis išreiškė šoktelėdamas motinos įsčiose. Šventosios Dvasios dėka Elzbieta irgi patyrė, ką reiškia tas kūdikio šoktelėjimas. Dvasios įkvėpta ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Marijos vaisius yra palaimintas, nes priėmęs kūną ne natūraliu būdu, o per įsikūnijimą, jis yra be nuodėmės, jo ir dangiškojo Tėvo valia yra vieninga. „Aš ir Tėvas esame viena.“

Elzbietos žodžiai Marijai teikė didžiulį džiaugsmą. Jono Krikštytojo motina patvirtino, kad Marijoje ypatingu būdu prasidėjęs kūdikis yra Dievo Sūnus, o ji tapo Dievo motina. Marija vadinama palaiminta, nes ji neabejojo angelo žodžiais. „Palaiminta įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta,“ tarė Elzbieta.

Išgirdusi Jono Krikštytojo motinos pranašiškus žodžius Marija giedojo giesmę. „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.”

Dievo apsilankymas Marijai teikia didžiulį džiaugsmą. Ji šlovina jį, nes Dievas savo motina išsirinko ne aukštos kilmės Nazareto merginą, o paprastą, nuolankią Viešpaties  tarnaitę.

Ją vadins palaiminta visos kartos, nes per jos Sūnų Jėzų Kristų, Dievas yra “maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo. Jis [kartu] parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.” Pirmųjų tėvų išdidumas prieš Dievą atnešė mirtį į šį pasaulį. Marijos nuolankumas per Jėzų Kristų kartų kartoms atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą, visiems, kurie bijo Dievo. “Viešpaties baimė yra išminties pradžia,” liudija Dievo žodis. Dievas maloningas visiems, kurie atgailauja dėl savo nuodėmių ir grįžta į tikėjimo kelią.

“Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.”

Žmogaus garbė daugelio akyse susideda iš jo galios ir turtų, bet Dievo akyse yra tie dalykai yra menkaverčiai. Ir žemėje šie dalykai tėra praeinantys, pranykstantys. “Žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos”, sako Jėzus. “Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui,” laiške Timotiejui rašo apaštalas Paulius. Tenesididžiuoja žmogus laikinais dalykais. “Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais,” skelbia Dievas per pranašą Jeremiją. „Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje.“

Bet “jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams, Abraomui ir jo palikuonims per amžius.”

Paskelbusi Dievo valią tikinčiam žmogui, Marija pranašiškai liudija apie Viešpaties malonę ir gailestingumą visai Dievo tautai, naujam Izraeliui – Kristaus Bažnyčiai. „Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs ­ Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“

Minėdama žodį “Izraelis,” Marija turi mintyje jau ne vien tuos žmones, kurie yra Abraomo palikuonys. Iki Kristaus įsikūnijimo Dievas save apreiškė esantį gyvuoju Dievu tik Abraomui, tačiau per Kristų Dievo malonė aplankė visus žmones. “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,” tarė Jėzus apaštalams, paaiškindamas, kad naujajam Dievo Izraeliui dabar priklauso visi tikintys ir krikštyti žmonės. “Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui,” rašo Apaštalas Paulius. “Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko... visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.” Todėl po Kristaus mirties ir prisikėlimo “Izraelis” yra Bažnyčia – visi Kristaus atpirktieji žmonės, kurie sekmadienį susitinka prie Dievo žodžio ir Altoriaus Sakramento.

Marija pasiliko Elzbietos namuose tris mėnesius, tai yra iki laiko, kai Elzbietai atėjo laikas gimdyti. Galbūt, būdama kukli mergelė, ji nenorėjo žmonių dėmesio, nes gimus Jonui Krikštytojui namus aplankys daug žmonių. Galbūt ji laikėsi to meto papročio, kad mergelės turėjo išeiti, kai nėščiai ateidavo metas gimdyti. Ji grįžo į savo namus, kur tvirta tikėjimu pasiliko iki laiko kol ateis metas gimdyti. O Juozapo abejones išsklaidė jam apsilankęs angelas. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Amen.