Trečiojo Advento sekmadienio evangelija kviečia mus apmąstyti apie Joną Krikštytoją ir jo mokinių užduotą klausimą: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?”

Lietuvoje žmonės daugiau žino ne apie Joną Krikštytoją, o šventę Jonines. Tačiau iš tikrųjų Joninės yra ne pasaulietinio pobūdžio šventė, o bažnytinė, nes birželio 24 d. Bažnyčia mini Jono Krikštytojo gimimą. Apie jo būsimą gimimą sužinome iš angelo žodžių jo tėvui Zacharijui ir apreiškimo Marijai. „Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, ... kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“ Marijai pasveikinus Elžbietą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis.“ Tas kūdikis įsčiose buvo Jonas.

Jonui Krikštytojui dar negimus Dievas numatė gyvenimo tikslą. Evangelija apie jį liudija tokiais žodžiais: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.“ Jonas liudys šviesą, kuri yra Jėzus Kristus.

Jonas vadinamas Krikštytoju, nes jis ruošė tautą ateinančiam Mesijui, žmones krikštydamas atgailos krikštu.

Jono krikštas nebuvo mūsų Krikštas. Mes esame pakrikštyti ne nuodėmių atleidimo simboliu, o sakramentu. Mūsų Krikšto vanduo nebėra vien paprastas vanduo, nes jis sakramente yra sujungiamas su Dievo žodžiu ir pažadu. Per šį vandenį mes gauname Dievo malonę. Krikšte Dievas mums atleidžia nuodėmes, atgimdo iš naujo ir atveria duris į Dievo karalystę. Jėzaus įsteigtas Krikšto sakramentas saugo mus nuo šėtono pinklių, jame mes gauname Jėzaus duotą amžinojo gyvenimo pažadą: „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“

Tuo tarpu Jonas ruošė žmones atgailos krikštu. Jis pakrikštijo ir Jėzų nusidėjėlių krikštu. Priimdamas krikštą nuodėmės neturintis Dievo Sūnus susivienijo su nusidėjėliais, paliudijo, kad jis priims ant savęs mūsų nuodėmes ir mirs su jomis ant kryžiaus. Jėzus bus tobula auka už mūsų nuodėmes. Neveltui Jonas išvydęs Jėzų pranašiškai pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Dievo Avinėlis – tai Kristaus atperkančios aukos ant kryžiaus paveikslas. Velykų Avinėlio kraujas sergsti mus šiame gyvenime ir nuo amžinosios mirties.

Bet dabar Jonas pasiuntė du mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Girdint šiuos Jono mokinių žodžius kyla klausimas: „Nejaugi Jonas nežinojo, kad Jėzus yra Kristus? Argi ne jis išvydęs Jėzų pasakė: „Štai Dievo Avinėlis“? Argi ne jis pasakė: „Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ Argi ne jis, Jėzui paprašius jį pakrikštyti nusidėjėlių Krikštu, atsakė: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“

Būdamas pranašas, Jonas tikrai žinojo, kad Jėzus yra Mesijas. Jis buvo daugiau nei pranašas. Apie jį liudijo Senojo Testamento žodis per pranašą Malachiją: „Siunčiu  savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią.“ Todėl Dievo malonė jo neapleido net kalėjime, kur jis buvo įmestas dėl karaliaus Erodo nuodėmių viešinimo.

Jonas tokį klausimą turbūt uždavė dėl savo mokinių. Askezę praktikuojantys jo mokiniai save tam tikra prasme laikė geresniais net už apaštalus. Kartą atėję pas Jėzų jie paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus tada jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.“

Kol Jonas buvo su jais, jis aiškiai juos mokė apie Jėzų – amžinąjį Žodį, kuris „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Jis aiškiai sakė: „[Jėzus] yra tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs.“ Bet tapęs kalėjime atskirtas nuo savo mokinių, jis turbūt pasirūpina, kad tie aiškiai sužinotų, jog Jėzus yra mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas, jog jau nebereikia laukti kito.

Kristus neatsako į Jono mokinių kausimą tiesiogiai. Jis nesako: „Taip, aš esu tas,“ nes abejojantys Jono mokiniai tada kaip fariziejai galėtų sakyti: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras.“ Jėzus žino, kad darbais grįstas liudijimas yra stipresnis, todėl atsako nurodydamas į Mesijo ženklus: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“

Jėzus priduria: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.” Netikintieji piktinasi ir tyčiojasi iš Kristaus tiek anais, tiek dabartiniais laikais. Jėzaus laikais jie piktinosi jo dieviškumą liudijančiais darbais. Kai jis prikėlė Lozorių iš numirusių, fariziejai nutarė jį nužudyti. Bet apaštalas Paulius nesipiktina Jėzaus kryžiumi. Jis sako: „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims ­ kvailystė.“

Jėzus – Dievo avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Jis mirs pasmerktojo mirtimi. „Nepasipiktinkite mano mirtimi ant kryžiaus,“ sako jis. Jėzaus mirtis išoriškai nepanaši į jokį kilnų darbą, nes tai pasmerktojo mirtis, o iš tikrųjų tai yra pats didingiausias darbas, kurį vardan žmogaus atliko Jėzus. Kristus numirė už mus, kad mes Dievo malonėje gyventume amžinai. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“

Nors Kristaus kryžius, sako apaštalas Paulius, žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė, „pašauktiesiems ­ tiek žydams, tiek graikams ­ skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ Apaštalas netgi giriasi Kristaus kryžiumi. „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“

Jono mokiniams iškeliavus Jėzus paliudijo minioms apie Joną. Tenegalvoja minios, kad Jonas būtų abejojęs Jėzaus dieviškumu. “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti?“ klausia Jėzus,  Ar vėjo, linguojamos nendrės?“ Jonas nėra žmogus, kuris keistų savo nuomonę pagal vėjo kryptį. Jis – ne švelniais drabužiais vilkintis žmogus, kuris vardan gerbūvio keistų savo nusistatymą. Jonas yra netgi daugiau nei pranašas. Pranašas skelbia apie dalykus, kurie turi įvykti, o Jonas pakrikštys Jėzų. Jis yra tas, apie kurį parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.”

Kaip Jonas tiesė kelią Kristui, taip ir mes tieskime jam kelią į savo širdis. Išrinkime iš jų akmenis, ištiesinkime sielų kelius – šiame atgailos laikotarpyje išpažinkime savo nuodėmes ir priimkime Kristų Altoriaus Sakramente. Jis yra tas, kuris turėjo ateiti ir kito mums laukti nebereikia. Jis šiandien mus lanko savo kūnu ir krauju Eucharistijoje, ir palaimintas tas, kuris juo nepasipiktina. Amen.