5 gruodžio, 2021

2 Advento sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 21, 25-33

Advento laikotarpyje Bažnyčia toliau pasitinka ateinantį Kristų. Ji ruošiasi sutikti Kalėdas, kuriose pasauliui gimė amžinasis Dievo Sūnus. Ji pasitinka Kristų liturgijoje mus lankantį jo Žodyje ir Sakramente. Ji taip pat laukia Jėzaus ateinančio laiko pabaigoje, kada Kristus visus jo krauju atpirktuosius tikinčiuosius žmones paims į naują dangų ir naują žemę.

Šio sekmadienio evangelija liudija apie antrąjį Kristaus atėjimą, tai yra jo pasirodymą žemiško laiko pabaigoje. Ji skelbia, kad antrasis jo atėjimas bus kitoks, nei gimimas Betliejuje. Per Kalėdas Kristus atėjo į mūsų tarpą kaip maloningas Dievas, savo krauju išvaduoti žmones iš nuodėmių ir užtarnauti jiems amžinąjį gyvenimą. Jis atėjo nusižeminęs – gimė tvartelyje, buvo paguldytas į ėdžias. Jis priėmė kūną Mergelę Mariją, kuri Dievo akyse buvo šventa, o pasaulio akyse neišsiskyrė savo kilme. Gimdamas Betliejuje „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ... tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Jis priėmė kūną, kad jame neštų viso pasaulio nuodėmę ir nuodėmės pasmerktas mirtų ant Kryžiaus. Laiko pabaigoje Jėzus vėl ateis visoje savo garbėje ir šlovėje gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.

Evangelijoje Kristus kalba apie laiko pabaigos ženklus. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“

Girdint šiuos ženklus daug kam kyla pagunda juos aiškinti tiesiogiai, pagal juos nustatinėti Kristaus atėjimo ir paskutiniojo teismo dieną. Daug būta bandymų nuspėti pabaigą žmonijos istorijoje, bet nė vienas jų neišsipildė. Pažvelgus atidžiau, matome, kad šie ženklai, įvairios žemės katastrofos lydi žmogų per visą gyvenimą. Jų būta ir Jėzaus dienomis, jų yra ir mūsų laikais.

Primindamas šiuos ženklus Dievas praneša, kad jis yra visatos Valdovas ir visa, kas joje vyksta yra jo rankoje. „Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus,“ liudija psalmė. Sužavėtas Dievo kūrinijos didybe, psalmistas klausia: „Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?“ Jėzus  mus ragina gyventi nebijant grėsmingų gamtos ženklų, nes visa yra Dievo valioje. Dievas, kurio šlovę skelbia dangūs, valdo ne tik visatos kūnus, bet pasirūpina ir lauko lelija, ir tuo mažu žvirbleliu. „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“

Grėsmingi gamtos ženklai primena mūsų gyvenimo laikinumą. Jie liudija kairiąją Dievo ranką, kuri nurodo į jo Įstatymą – 10-tį jo įsakymų ir grasina bausti mus už jų peržengimą. Šie ženklai ragina mus išpažinti nuodėmes ir sugrįžti prie Dievo, prie jo maloningos dešinės. Jie kviečia mus išlikti ištvermingais maldoje ir drąsiai pasitikėti Dievu, nes ji „yra geras ir jo malonė išlieka amžinai.“

„Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams,“ liudija psalmistas. Jo rankoje yra lelijos žiedas, kurią Dievas gražiau išpuošia, nei karalius Saliamonas buvo pasipuošęs savo karališkais rūbais. Jo rankoje yra tas padangių paukštelis, kuris žavi mus savo gražia giesmele. Jo rankoje yra visas mūsų gyvenimas, todėl „palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki,“ sako psalmistas. Visais mūsų gyvenimo atvejais Jėzus mus ragina pasitikėti Dievu. „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“

Ši evangelija taip pat primena mūsų pačių amžinąjį susitikimą su Dievu, ar tai įvyktų antrojo Kristaus atėjimo metu, ar mūsų mirties valandą. Tikinčiuosius Jėzus ragina žvelgti į amžinybę ne su baime ir drebėjimu, o su viltimi, nes Kristus mus yra atpirkęs savo krauju ir iš malonės pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Kai netikintis žmogus alpsta iš baimės dėl to kas turi ištikti pasaulį ar savo mirties valandą, Jėzus savo krikštytiems žmonėms sako: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ Todėl šventieji į savo iškeliavimo valandą žvelgė kaip į išvadavimą. „Man gyvenimas ­ tai Kristus, o mirtis ­ tik laimėjimas,“ liudija apaštalas Paulius laiške Filipiečiams, „[kad], gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, ... ir jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Kristuje Jėzuje.“

Taigi, antrojo advento sekmadienio evangelija mūsų žvilgsnius nukreipia į būsimuosius laikus. Jis skelbia būsimą asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi. Ji kviečia mus priimti Dievo malonę jo skelbiamame žodyje ir Altoriaus Sakramente. Dėka Jėzaus gimimo, mirties ir prisikėlimo, Dievas mums, tikintiesiems, yra maloningas Dievas, lydintis mus šioje gyvenimo kelionėje į amžinybę. Adventas ragina žvelgti mus į tą dieną, kai jau gyvensime nebe tikėjimu, bet regėjimu, kai matysime ne kaip veidrodyje mįslingu pavidalu, bet kai regėsime Viešpatį veidas į veidą. Tada Dievas „nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.“ „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų. ... Tą dieną bus sakoma: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo!“ Tada ateis metas tobulumui, sako apaštalas Paulius, o „dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė ­ šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ Amen.