Bažnytiniai metai, skirtingai nei pasaulietiniai, prasideda pirmuoju Advento sekmadieniu. Keturių sekmadienių trukmės laikotarpis iki Kalėdų liudija Dievo karalystės atėjimą, nes žodis "adventas" išvertus iš lotynų kalbos reiškia „atėjimą“. Dievo karalystė atėjo į mūsų tarpą Jėzui užgimus Betliejuje. Ji ateina pas mus kai mes susitinkame su Kristumi, priimdami jo kūną ir kraują Altoriaus sakramente. Adventas taip pat nukreipia mūsų žvilgsnius į laiko pabaigą, kai Jėzus, kaip išpažįstame tikėjimo išpažinime, antrą kartą ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Nors aplinkui pasaulyje jau gausu Kalėdinės nuotaikos, Bažnyčia į Kalėdų laikotarpį įžengia tik Kūčių vakarą. Iki tol tikintieji ruošia savo širdis Kristaus gimimui, kuris, kaip liudija angelas Betliejaus laukų piemenėliams, gimė "jums". Jis gimė ne vardan angelų, bet „mums“, kurie šioje žemės kelionėje prislėgti nuodėmių ir gyvenimo sunkumų keliaujame į amžinybę. Nieko nėra blogo tame, jei jau dabar puošiame savo namus kalėdiniais simboliais, jei visą gruodį klausomės Kalėdinių giesmių ir muzikos, tačiau Bažnyčia mūsų klausia, ar mes suprantame Kristaus gimimo būtinybę mūsų išgelbėjimui? Ar mūsų širdyse yra vietos Kristui? Neveltui poetas Paulius Gerhardas giesmės žodžiais kreipiasi į Jėzų:

„O, kaip galiu vertingai priimti aš Tave,
Tave, kurio širdingai, seniai jau laukiame?
O, Jėzau, duok malonę, išmokyki tikrai,
Kaip man Tave, Valdove, priimti pagarbiai.“

Šio sekmadienio evangelijoje girdėjome apie iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Tai toji pati evangelija, kurią skaitome ir Verbų sekmadienį. Kodėl ją apmąstome ir pirmąjį Advento sekmadienį? Todėl, kad Bažnyčia per ją aiškiausiai paliudija kodėl Dievas priėmė kūną. Angelas piemenėliams Kalėdų naktį pranešė, kad Jėzus gimė tam, jog „žemėje [būtų] ramybė jo mylimiems žmonėms!” Šią ramybę Kristus tikintiesiems užtarnavo įžengęs į Jeruzalę ir atidavęs gyvybę daugelio atpirkimui. Dievas dovanoja ramybę per Kristaus kryžių. Kristuje mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“

Kaip ir Kalėdos, taip ir Kristaus įžengimas į Jeruzalę Dievo tautai teikia didelį džiaugsmą. Jojant ant asilės į miestą jį su džiaugsmu pasitiko didžiausia minia. Vieni jam tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakeles. O iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: “Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

Kodėl Kristus, kuris visą laiką su mokiniais keliavo pėsčias, priartėjęs prie Jeruzalės paprašė mokinių atvesti asilę su asilaičiu? Nejaugi jis negalėjo pėsčias įžengti į miestą? Į šį klausimą atsako evangelistas Matas: „Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“

Jėzui įžengus į miestą išsipildė pranašo Zacharijo žodžiai. Pranašystė skelbia, kad Jėzus yra karalius, pažadėtas tautai dar gilios senovės laikais, tačiau jis yra ne šio pasaulio, o amžinasis Karalius – Dievas, per Šventąją Dvasią nužengęs iš dangaus į Mergelę ir vardan mūsų gimęs žmogumi. Jėzus įžengia į miestą kaip karalius, bet ne tam, kad sukeltų maištą ir nuverstų žydų karalių Erodą nuo sosto, bet paaukoti gyvybę daugelio nuodėmių atpirkimui. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Jis – karalius, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu išvaduos mus nuo didžiausių priešų: nuodėmės, mirties ir šėtono.

„Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale!“ Kristaus laukiantys žmonės pranašystėje simboliškai vaizduojami kaip Jeruzalės dukra. Ši dukra yra Bažnyčia – Jėzų tikintys žmonės. Pranašas mums kalba asmeniškai, sakydamas: „Pas tave ateina tavo Karalius“. Tesidžiaugia Dievą mylintys žmonės, nes pas juos ateina amžinasis karalius, juos išvaduoti iš nuodėmės ir amžinosios mirties, ir savo kryžiumi atverti Dievo karalystės vartus.

Šio pasaulio karaliai yra išdidūs, o Zacharijas sako, kad Mesijas yra „nuolankus“ karalius. Žemėje nuolankių karalių turbūt nebūna, o jei ir pasitaikytų, tai būtų reta išimtis. Tuo tarpu kūną priėmęs Dievas yra romus ir nuolankus. Visas 33 metų Jėzaus kelias buvo lydimas nuolankumo. Jonas Bretkūnas savo 1588 m. pamoksle Karaliaučiaus lietuvių liuteronų parapijai senąja lietuvių kalba sako: „Šis karalius neateit puikiu, svietiškų karalių ar ponų būdu, bet ateit prastu ir ubagišku būdu, ne žirgu kokiu brangiu, bet asilu, be visokios puikystės ir lepystės. Ir potam visame savo gyvenime jis labai prastai ir kūdai elgėsi, tikrai kaip kits prastas koksai žmogutėlis.“

Dievas žmogaus išgelbėjimui savo gimimo vieta pasirinko tvartelį. Priimdamas Krikštą Jordane jis nuolankiai susivienijo su nusidėjėliais. Nusižeminęs jis įžengė ir į Jeruzalę. Jis sutiko būti nusidėjėlių suimtas, apspjaudytas, per veidą muštas, nuplaktas ir nukryžiuotas. Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams rašo: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Taigi Adventas skelbia Kristaus atėjimą. Jis liudija Kristaus kryžiaus auką už žmogaus nuodėmes, nušviečia jo Velykų pergalės vaisius. Jis skelbia, kad Jėzaus gimimas, jo mokymas apie Dievo karalystę, jo įžengimas į Jeruzalę, jo kryžius ir kančia, jo prisikėlimas ir dangun žengimas yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Naujieji Bažnyčios metai nukreipia mūsų žvilgsnius ir į būsimąjį Adventą – antrąjį Jėzaus atėjimą, kada Dievo Sūnus regimai pasirodys visa savo galybe ir garbe gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jėzus galutinai sunaikins nuodėmę ir mirtį. Tą dieną „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo [tikinčiųjų] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“

Įžengdami į naujuosius Bažnyčios metus mes su Jeruzalės žmonėmis džiaugsmingai giedame "Osana Dovydo Sūnui". Adventas vyksta jau dabar, nes Jėzui „duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, sako jis, primindamas, kad šiandien jis mus lanko bažnyčioje per skelbiamą žodį ir Švenčiausiame Sakramente. Per šias malonės priemones Jėzus mums perduoda pirmojo Advento vaisius. “Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”, šiandien gieda jo šventoji Bažnyčia, pasitikdama Jėzų ateinantį kūnu ir krauju į duoną ir taurę Altoriaus sakramente. Jame jis susivienija su mumis, jame jis nuplauna mūsų nuodėmes ir suteikia tikrąją ramybę su Dievu – ramybę, kurios pasaulis negali duoti. Amen.