Paskutinis bažnytinių metų sekmadienis nukreipia mūsų žvilgsnius laiko pabaigą ir amžinybę. Jame mes tikėjimu žvelgiame į tą valandą, kada į žemę grįš Dievo Sūnus. Tai bus vidurnakčio valanda, kurioje baigsis žemiškasis laikas ir kiekvienas žmogus, tiek gyvas, tiek užmigęs bet jau prikeltas gyvenimui, įžengs į amžinąjį laiką. „Kurie darė gera,“ sako Jėzus, „prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“ Žmonėms, kurie užgimė iš Dievo Krikšte ir tapo Dievo vaikais, kurie jį priėmė ir tiki jo vardą, tai bus išgelbėjimo diena. „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Amžinasis gyvenimas bus nesibaigiantis džiaugsmas Dievo artumoje. Šį džiaugsmą šiandienos evangelijoje Jėzus perteikia vestuvių šventės palyginimu, į kurį buvo pakviestos penkios mergaitės.

Žemiškojo laiko požiūriu mes šiandien paliekame praėjusius Bažnyčios metus ir kitą sekmadienį įžengsime į naujuosius – Adventą. Tai vilties pilnas atgailos laikotarpis, kuriame ruošiame savo širdis Gelbėtojo gimimo šventei, angelo žodžiais liudijančiai, kad Kristus gimė mums, mūsų išgelbėjimui.

Amžinybės sekmadienį mes taip pat prisimename užmigusius artimuosius, kurių sielos jau amžinybėje. Bažnyčią sudarome ne tik mes, kurie dar keliaujame šioje altoriaus pusėje, bet ir tikintieji, kurių sielos jau yra anoje altoriaus pusėje – už mūsų žemiško laiko ribų. Kol čia gyveno, jie, kaip ir mes šiandien, prie altoriaus susitikdavo su Kristumi, tačiau pašaukti iš šio pasaulio jie dabar jau ilsisi Abraomo prieglobstyje ir kartu su mumis laukia šlovingo jo atėjimo.

Palyginimu apie dešimtį mergaičių Jėzus ragina būti nuolatos pasiruošusiais jo atėjimui. Mūsų tikėjimas ir geri darbai turi šviesti kaip tų penkių išmintingų mergaičių žibintai. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti,“ sako jis. „Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Mergaitės – tai krikščionių Bažnyčia. Tai žmonės, kurie buvo priimti į saugų bažnyčios laivelį dar Krikšte. Jame jie atgimė iš vandens ir Dvasios, gavo Dievo malonę, nuodėmių atleidimą, ir amžinojo gyvenimo pažadą. Jie tapo vynmedžio šakelėmis per įskiepijimą į vynmedį – Kristų.

Palyginime Jėzus apie Bažnyčią kalba plačiąja prasme, nes dalis žmonių, nustoję klausytis Dievo žodžio ir priimti Sakramentą, tapo nudžiūvusiomis šakelėmis. Jie lyg ir tiki į Dievą, tačiau kalbant vaizdingai, jų tikėjimo alyva baigiasi, jų žibintų knatelis vos rusena. Tesusimąsto jie, kad gyvenimas susideda ne vien iš „turtų troškimo ir gyvenimo malonumų“, jog „žmogus gyvas ne viena duona“ ir tepriima Dievo žodį širdyje, kad įtikėtų ir būtų išgelbėti.

Išmintingos – tai tos mergaitės, kurių širdys švietė tikėjimo šviesa. Šis tikėjimas atsiskleidė krikščionišku gyvenimu, Dievo įsakymų laikymusi ir gerais tikėjimo darbais. Tai palaiminti žmonės. Jiems Jėzus paskutiniojo teismo dieną ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Prie jų būrio priklauso ir tie žmonės, kurių sielos jau ilsisi po visų šio laiko išmėginimų, kurie jau baigė gyvenimo kovą ir tikėjime ištvėrė iki pabaigos. Apreiškimo knygoje Šventoji Dvasia jiems sako: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje... jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.“

Paikos mergaitės – tai tie žmonės, kurie lyg ir tiki amžinuoju gyvenimu, tačiau atmestinai žiūri į susitikimą su Dievu. Jie vaizduotėje susikuria sau tokį Dievą, koks jiems patinka, mano kad Dievas pakvies bet kuriuo atveju juos amžinajam gyvenimui. Deja, Kristaus atėjimo metu žibintų tikėjimo aliejumi nebepapildysi. Tam laikas skiriamas čia, žemėje, nes aliejus į žibintus įpilamas tik bažnyčioje. Aliejų į širdies žibintus įpila Dievo Žodis, per kurį Šventoji Dvasia perduoda tikrą išgelbstintį tikėjimą. Tikėjimo aliejus širdyse pildosi per Sakramentą, kuriame Kristus susivienija su mumis savo kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmes ir aprengia baltais teisumo rūbais. Tos neišmintingos mergaitės atmestinai žiūrėjo į susitikimą su Viešpačiu. Jos manė, jog Dievas, vien todėl kad vadinosi krikščionėmis, padovanos amžiną gyvenimą. Palyginimas liudija kiek kitokią tikrovę.

Jaunikiui vėluojant visos mergaitės užmigo. Snūduriavimas reiškia tikėjimo budrumo praradimą. Bet apaštalas Paulius užmigusiais vadina ir mūsų mirusius artimuosius, kuriuos šiandien prisimename. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmigusiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Jie irgi priklauso prie tų dešimt mergaičių, kurie kaip mes laukia Kristaus atėjimo valandos.

Vidurnaktį pasigirdo sargų balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Išaušo naujas amžinybės rytas gyviesiems ir mirusiems. Atėjo jaunikis į dangiškojo Tėvo namus pasiimti savo nuotaką Bažnyčią. „Visos mergaitės atsikėlė ėmė taisytis savo žibintus.“ Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.“ Išmintingosios nedavė alyvos ne todėl kas jos būtų godžios. Jos paprasčiausia negalėjo duoti, nes tikėjimo kitam žmogui į širdį neįpilsi kaip aliejų į žibintus. Tikėjimas – Šventosios Dvasios dovana. Dievo Dvasia jį įpila į širdį bažnyčioje per Šventąją Evangeliją. Jį stiprina Jėzus sekmadienį prie altoriaus aplankydamas mus savo kūnu ir krauju, nuimdamas nuo mūsų pasmerkimą ir pažadėdamas amžinąjį gyvenimą. Jei būtų galima nusipirkti tikėjimo ir gerų darbų kaip alyvos pas prekiautojus, turbūt visos mergaitės būtų buvusios pakviestos į vestuves. „Budėkite,“ sako Kristus, „nes nežinote nei dienos, nei valandos.“

Pasirengimas susitikimui su Viešpačiu vyksta jau dabar. Žemėje jis vyksta vienintelėje vietoje – bažnyčioje. Jau dabar pas mus ateina Kristus savo žodžiu ir Sakramentu. Čia jis pagydo tą įlūžusią nendrę, čia jis nauja liepsna uždega tą gruzdantį tikėjimo knatelį. „Nė vieno ateinančio pas mane aš neišvarysiu laukan.“ Amen.