2021-10-31

Reformacijos šventė

Kunigas:
Passage: Rom 3, 21-28

Reformacijos šventėje Liuteronų Bažnyčia mini spalio 31 dieną, kai 34 metų augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų Vokietijoje prikalė 95 tezes. Jomis jis siekė, kad „visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila“. Tezės buvo protestas prieš indulgencijų pardavinėjimą. „Kiekvienas iš tiesų atgailaujantis krikščionis gauna vi­sišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės, net ir be atlaidų raštų.“

Liuteris tezėmis pakvietė aptarti ar teisinga buvo toji praktika, kuria mirusiųjų sielos išvaduojamos iš skaistyklos per nusipirktus raštus. Nors skaistyklos buvimas nėra objektyviai grįstas Šventuoju Raštu, o tik viduramžiais atsiradusiu mokymu, Liuteris pats tuomet dar tikėjo skaityklos buvimu. Toji doktrina skelbė, kad Kristus savo mirtimi išvadavo tik iš amžinosios bausmės, o laikinąją bausmę už padarytas gyvenimo nuodėmes tikintis žmogus turi atlikti tarpinėje tarp žemės ir dangaus vietoje. Po metų ar kitų Liuteris atmes mokymą apie skaistyklą.

Nors Liuteriui tai buvo svarbi diena, ji nebuvo kažkuo labai ypatinga. Tezės buvo raštas teologams, kuriomis jis juos pakvietė diskutuoti apie tuometinę bažnyčios praktiką. Tą dieną jis nė pagalvoti negalėjo, kokią audrą jos sukels Europoje, padarydamos jį žymiausia 16 amžiaus Europos asmenybe. Vienų jis bus atmestas kaip suklupimo akmuo, kitų bus išaukštintas kaip žmogus, kuris tautai sugrąžino gryną Kristaus evangelijos šviesą.

Taigi ką paskelbė Liuteris? Jo žinią tautai galima sutraukti į vieną sakinį: „Išgelbėjimas yra vien iš Dievo malonės per tikėjimą į Jėzų Kristų.“ Kaip Jonas Krikštytojas Elijo dvasia jis nurodė į mūsų Viešpatį Jėzų, sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ ir atkartoja apaštalo Pauliaus žodžius: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“.

Pagalvokime, kas atsitiktų, jeigu žmogaus išgelbėjimo žinioje neliktų Jėzaus? „Kas gi mes būtume be tavo meilės, kuri paragino tave tapti žmogumi, prisiimti mūsų kaltes ir mirti už mus?“, Gavėnios maldoje tikintysis kreipiasi į Jėzų. „ Būtume buvę be paguodos po nuodėmių našta, be vilties ties karstu ir kapo duobe, be ramybės didžiojo teismo ir amžinybės akivaizdoje!“ Nelikus Jėzaus, žmogui liktų vienintelis išsigelbėjimo kelias: užsidirbti savo išganymą pačiam, savo pastangomis užsitarnauti dangų.

Kadangi žmogus turi nemirtingą sielą, jis yra religingas iš prigimties. Dievo sukurta siela jaučia jos atsiradimo pirminę priežastį ir savo prigimtimi ieško Dievo. Štai, mūsų tauta pergyveno 50 metų ateizmo laikotarpį, kada buvo į galvas grūdama, kad nėra Dievo. Prieš Dievą, žinoma, nepakovos, tačiau dalį žmonių ateizmo propaganda atitraukė nuo Bažnyčios. Tik ar žmogus tapo mažiau religingas? Ne! Jis liko toks pat religingas, tik jo religingumas nukrypo į prietarus. Dalis žmonių šiandien pasuko į pagonybę – jie patys sau susikuria dievus. Pagonybė, kaip ir visos animistinės-maginės religijos, skelbia, kad žmogus turi pats save išgelbėti. Kadangi daugeliui dėl nuodėmių to padaryti nepavyksta, kai kurios pagoniškos religijos problemą sprendžia reinkarnacija. Jei ne šiame gyvenime, tai kitame, jei, žinoma, siela įsikūnys į žmogų, o ne į kokį gyvūną ar kirminą, gal būt jam pavyks išsigelbėti. Pagoniškoms religijoms nelieka kito būdo kaip spręsti problemą. Tačiau gyvasis Dievas savo žodžiu praneša: „Gyvenimas duotas  tik vieną kartą, o po to teismas.“

„Žmonių vaikų mintys yra piktos nuo pat mažens,“ pasakė Dievas Nojui, pažadėdamas daugiau nebebausti tvanu. Po tvano, Nojaus palikuonys vėl nukrypo į pagonybę – Dievo pradėjo ieškoti kūriniuose – medžiuose, akmenyse, stabuose. Tik Abraomui Dievas atskleidė save esantį gyvąjį Dievą, ir paliepė sulaužyti stabus ir tarnauti jam, vieninteliam gyvajam Dievui. „Nesikreipkite į stabus ir neliekite sau dievų. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.“ Abraomui paliepdamas paaukoti savo Sūnų Izaoką, kurio Dievas, žinoma, neleido paaukoti, o tik išbandė tikėjimą, Dievas nurodė į savo Sūnų jėzų Kristų, kurį jis paaukos mūsų išgelbėjimui.

Iki Jėzaus Kristaus atėjimo Dievas per Mozę davė žmogui savo Įstatymą. Jo pagrindas – 10 Dievo įsakymų. Neburk, nesikeik Dievo vardu, švęsk šventą dieną ne tuščiai, o ateidamas į bažnyčią, gerbk tėvą ir motiną, nevok, neperženk santuokos, nemeluok. Įstatymu Dievas apreiškė savo valią, tai yra ko jis reikalauja iš mūsų. Kas vykdo jo valią, tą Viešpats pažadėjo laiminti. Kas peržengia jo Įstatymą, to laukia Dievo bausmė ir amžinasis pasmerkimas. Dievas nepalieka jokios tarpinės vietos po mirties, tokios kaip skaistykla, kurioje siela atliktų bausmę už padarytas nuodėmes ir pakiltų į dangų.

Vykdydamas             Dievo Įstatymą žmogus gyventų pagal jo valią ir būtų vertas amžinojo gyvenimo. Tačiau ar yra žemėje žmogus, kuris pilnai įvykdo 10 Dievo įsakymų? Apaštalas Paulius žvelgdamas į save sako: „Vargšas aš žmogus.“

Martynas Liuteris pradžioje irgi bandė užsidirbti savo išganymą, ir nors jis buvo vienuolis, išsižadėjęs pasaulietinio gyvenimo ir visų jo pramogų, jo sąžinė rasdavo jo elgesyje trūkumų. Kur galima rasi žmogų, kuris tikrai vykdo ko iš jo reikalauja Dievas? „Mano sąžinė vis tiek buvo nerami.“ Ji neramino mintis, kaip nusidėjėlis gali būti teisus prieš Dievą. Juk net pats švenčiausias žmogus, vienuolis, išsižadėjęs pasaulietinio gyvenimo, tėra nusidėjėlis. „Galiausia, mąstydamas apie tai dieną ir naktį, aš supratau, kad žmogaus teisumas yra Dievo dovana, kurią užtarnavo Jėzus Kristus ir iš malonės padovanoja kiekvienam tikinčiam.“ „Todėl dėkui Dievui per Jėzų Kristų“, jis atsiduso kartu su apaštalu Pauliumi. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka [už mūsų nuodėmes], jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.“ „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ „Aš pasijutau lyg gimęs iš naujo, lyg perėjęs per atvirus dangaus vartus.“

„Teisusis gyvens tikėjimu.“ Dievo įstatymas yra šventas ir teisingas, tačiau jis tik atskleidžia nuodėmę, bet nepadeda įsakymų įvykdyti. Kiekvienas tikintis žmogus žino, kad yra ne šventas, o nusidėjėlis. Apaštalas Paulius netgi sako: „Teužsičiaupia visos burnos. Visas pasaulis kaltas prieš Dievą, todėl įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.“ Ir žydai, kurie įstatymą gavo iš Dievo, ir pagonys važiuoja viename traukinyje. „Visi yra nuodėmės pavergti,“ sako Paulius, „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“ Bet apaštalas priduria, kad tikintieji „išteinami dovanai Dievo malone dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo.“ „Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.“ Dievas yra visų žmonių Dievas – ir žydų ir pagonių, todėl jis „išteisina [kiekvienos tautos žmogų], kuris tiki į Jėzų Kristų.“

Čia yra grynoji Evangelija, skelbianti, kad Kristus mūsų amžinam gyvenimui atpirko mūsų nuodėmių skolas. Jis užmokėjo už jas savo nekaltu krauju ir mirtimi. Nebėra jokio pagrindo girtis savo pačių gerumu, šventumu ar nuopelnu, nes ne pats žmogus save išgano. Dėka Kristaus kraujo ir jo mirties už nusidėjėlį, tikintį žmogų Dievas dangaus teisme paskelbia nekaltu ir pakviečia amžinąjam gyvenimui. Todėl liuteroniškoji Reformacija pabrėžia žodį „vien tik“: „Išgelbėjimas vien tik iš Dievo malonės, vien tik per Kristų, vien tik per tikėjimą. „Soli Deo gloria.“

Tokia yra Reformacijos žinia. Kristus mums, nusidėjėliams, iš malonės ir meilės padovanoja savo teisumą, kurio dėka esame paskelbiami nekalti Dievo teisme. Šį teisumą mes jau gavome Šventame Krikšte. Jį mes gauname per atgailą. Jį mes priimame per Kristaus kūną ir kraują Altoriaus sakramente. Tai ne mūsų asmeninis teisumas, kuriuo girtumės prieš Dievą, bet Kristaus teisumas, kurį jis padovanoja per tikėjimą. Todėl krikščionis šiandien gyvens tikėjimu. Jam nebereikia bijoti Dievo teismo, nes Kristus už jį numirė ir išgelbėjo iš amžinojo pasmerkimo amžinąjam gyvenimui. „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“, sako evangelistas Jonas „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas..., bet turės amžinąjį gyvenimą.“ Amen.