Artėjant Adventui bažnyčia apmąsto laiko pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą. Tai liudija šio sekmadienio evangelija, kuri praneša apie Jėzui užduot klausimą kada ateis Dievo karalystė.

Įdomu tai, kad šiais laikais pasaulio pabaigos klausimą kelia ne tik bažnyčios žmonės, bet ir netikintis pasaulis. Artėjant 2000 metams girdėjome įvairiausių sekuliarių spėlionių, kaip turėjo sulūžti kompiuteriai ir lėktuvai kristi iš dangaus. Šiandien vis labiau girdime apie pačios žmonijos susinaikinimą per dėl jos veiklos ištiksiančias katastrofas. Apie laiko pabaigą skelbia ir Jėzus, tačiau ne kaip žmonijos išnykimą, bet kaip jo antrąjį atėjimą ir tikinčiųjų išgelbėjimą. Kaip Nojui tvano metu, taip Dievo žmonėms tai bus malonės laikas. „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Atsakydamas į fariziejų klausimą Jėzus liudija apie dvejopą Dievo karalystės atėjimą. Ji ateina pas mus jau dabar, bet kol kas neregimu būdu, kai tikinčiuosius Jėzus – Dievo karalystės karalius, lanko savo šventuoju žodžiu ir kūnu bei krauju Sakramente. Laiko pabaigoje ji ateis  regimai, kai į pasaulį Jėzus sugrįš su visa dieviška galybe ir garbe gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tačiau prisiminkime, kad pranašystės mums duotos ne tam, kad spėliotume kada jos išsipildys, bet kad savo gyvenimuose vykdytume Dievo valią, o šiuo atveju – būtume nuolatos pasirengę Kristaus sugrįžimui ir žemiško laiko pabaigai. Kitaip tariant, evangelija mus kviečia Dievo karalystėje būti jau dabar, o būti joje, tai nuolatos išlikti tikėjimo ryšyje su Jėzumi ir ištvermingai laukti jo regimo pasirodymo galybėje ir garbėje.

Tai Jėzus paaiškina fariziejams, pirmiausia pabrėždamas Dievo karalystės esamybę dabartiniame laike mūsų gyvenimuose. Pastarieji greičiausia uždavė šį klausimą jį mėgindami. Žydai tuo metu tikėjo, kad Dievo karalystė aplankys su Mesijo lyg kokio superžmogaus pasirodymo, kuris ateis su galinga kariuomene, išvaduos iš visokios priespaudos ir atkurs Izraelio karalystę. Jėzuje jie nematė tokių karališkų Mesijo požymių. Jis atėjo i mažo provincijos miesto Nazareto. Jo mokiniai nebuvo aukštos kilmės generolai, o paprasti Galilėjos ežero žvejai. Tiesa, fariziejai girdėjo apie kažkokius Jėzaus stebuklus ir kitus neįprastus dalykus, bet jie jo klausė: „Kur įrodymai, kad tu esi tas ateisiantis karalius, Mesijas?“

Jėzus jiems atsakė, kad Dievo karalystė neateina regimai. Neįmanoma pasakyti, štai ji yra čia arba va ten, tame mieste ar regione. Dievo karalystė jau dabar tarp jūsų. Kai kas sako, kad Dievo karalystė turi būti žmogaus viduje, bet vargu ar Jėzus galėjo pasakyti fariziejams, kuriuos jis vadino veidmainiais, kad Dievo karalystė galėtų būti juose. Priešingai, Jėzus kalbėjo, kad žmogus ateina į Dievo karalystę, o ne Dievo karalystė įeina į jį.

Jėzus fariziejams atsako, kad Dievo karalystė jau dabar yra tarp jūsų. „Jūs dar ieškote kažkokių tai išorinių įrodymo ženklų, bet nežvelgiate į mane, Mesiją, kuris atėjo nuo dangiškojo Tėvo.“ Taigi jis pirmiausia kalba ne apie antrąjį atėjimą, bet apie jo karalystę dabartiniame laike. Ji yra tarp mūsų, tikinčiųjų, ir auga kaip tas garstyčios grūdelis – iš mažytės sėklos iki krūmo, kuriame paukščiai susisuka lizdus. Jo karalystė auga, kai jo žodis yra aiškiai ir teisingai skelbiamas ir kai žmonės pradeda pagal jį gyventi. Tačiau dabartinė Dievo karalystė niekada netaps regima, nes šiame pasaulyje šėtonas visada tarp kviečių pasės rauges. Dievas palieka rauges iki pjūties dienos, kada piktžolės bus atiduotos sudeginimui, o kviečiai supilti į Dievo kluonus.

Jėzus taip pat praneša apie savo jo būsimą antrąjį atėjimą, tačiau ne tam, kad „filosofuotume“ kada visa tai įvyks, bet kad gyventume visuomet tam pasiruošę. Kitaip tariant, jeigu mes asmeniškai netikime, kad Jėzus Kristus yra jo Viešpats ir Gelbėtojas ir negyvename kaip jis moko, tada mes esame už Dievo karalystės ribų. Jis ateis nežinomą valandą ir atsiversti jau bus vėlu. Netikintieji atsidurs po Dievo teisiančia kairiąja ranka. Fariziejus jis kviečia jau dabar turi priimti Dievo karalystę, kuri yra tarp jų, ir tokiu būdu pasiruošti tai dienai, kada Kristaus karalystė ateis regimai.

Evangelijoje Jėzus ragina mokinius nenusiminti, jei jiems atrodytų, kad jis delsia ateiti antrą kartą. Jie tikėjo Jėzumi, bet nesulaukę Jėzaus taip greitai, kaip tikėjosi, gal būt nustos vilties. Būti Dievo karalystėje dabar, tai išlikti tvirtais tikėjime, ištvermėje ir maldoje, ir nepasiduoti nevilčiai. Jis perspėja, kad „ateis dienos, kai [patyrę suspaudimą pasaulyje] jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.” Jūs lauksite jo atėjimo, o jis dar nepasirodys. Jis paskelbia, kad pirma pats turės daug iškentėti ir po to bus atmestas žmonių kartos, kas reikštų, kad jis niekada nepasakė, jog ateis iš karto. Jis ragina mus likti tvirtais tikėjime visuose pasaulio išbandymuose ir audrose. Žmogų jis ragina likti tvirtu patiriant asmeninio pobūdžio sunkumus ir suspaudimus, persekiojimus už Kristaus mokymą, kai širdis didžiu balsu šauksis, kaip Apreiškimo knygoje “dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo nužudytųjų sielos,“ tardamos: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove.“ Panašiai perspėja ir Petras savo laiške bažnyčiai:

„Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: ‚Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios‘.“ Petras Bažnyčiai praneša, kad bedievių pajuokos nereiškia, jog Jėzus neateis. Jis ateis ir teis pasaulį.

Bet Jėzus taip pat ragina saugotis netikrų pranašų, kurie bandys daugelį suklaidinti. Jie sakys: „Mes žinome kur jis. Štai jis čia! Arba, štai jis ten!“ Kitaip tariant, jie sakys, kad jau nebereikia laukti, jis jau atėjo. „Neikite ir nebėkite paskui juos,“ sako Jėzus. „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’ ­ ir daugelį suklaidins.“ Prisiminkime, kad šėtonas neateina kaip koks absoliutus blogis. Jis ateina su savimi atsinešdamas dalį tiesos, kuri gali net atrodyti patraukli. Šėtonas netgi gali prisidengti Jėzumi ir sakyti: „Aš kalbu Jėzaus vardu.“

Jėzus praneša, kad norint būti pakviestais į jo būsimą karalystę, reikia likti ištikimais Dievui, gyventi tikėjimo gyvenimą ir būti nuolat pasiruošusiems. Jis pabrėžia jo karalystės atėjimo netikėtumą. Ji pasirodys staiga ir visiems bus regima kaip ryškus žaibo blyksnis, kuris „nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.” “Dabar yra malonės laikas, dabar išganymo diena.”

Kristus pateikia du istorinius pavyzdžius, kurie rodo, kad jis tikėjo,  jog tvanas ir Sodomos bei Gomoros sunaikinimas buvo ne mitas, o tikri istoriniai įvykiai. Žmonės tomis dienomis buvo ypač amoralūs, pagedę ir pilni smurto. Tačiau Jėzus ne tai pabrėžia. Jis nurodo į jų įprastą gyvenimo būdą. Kaip ir šiandien, “Nojaus dienomis žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas.” Loto laikais žmonės irgi “valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi,” kol Lotas paliko Sodomą. Nieko blogo nebuvo tame, kad jie valgė, statėsi ir pardavinėjo. Problema tame, kad jie gyveno vien tik vardan savęs, atmesdami Dievo valią, nekreipdami jokio dėmesio į jo teismą už nuodėmes. Jie juokėsi iš Nojaus, kai jis tvirtino, jog užeis tvanas už žmonijos nuodėmes. Tik kai vanduo pradėjo kilti jie sunerimo, o kai prasidėjo tvanas, jie turbūt kabinosi į arką, bet jau buvo per vėlu.

Ir šiandien žmogus, kuris nori gyventi linksmą ir patogų gyvenimą, bet atmeta Dievą, atsiduria pavojuje. Vieną dieną Jėzus ateis staiga ir netikėtai. “Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta.“

Taigi ši evangelija liudija paskutiniuosius laikus: Jėzaus antrąjį atėjimą galybėje ir garbėje ir paskutinį teismą, kai žmonės atsidurs arba po Dievo teisiančia kairiąja arba po maloninga dešine ranka. Jis kviečia būti pasiruošusiais jo atėjimui dabar, gyventi tikėjimo gyvenimą, sekti jį – savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Jeigu  mes dar nesame pasiruošę, ateikime pas Jėzų Kristų, prašydami jo malonės maldoje ir priimdami jo kūną ir kraują Altoriaus sakramente. Dievo žodis sako: “Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.” Amen.