Šiandienos evangelija skirta tiems, kurie siekia prakilnesnio kelio. Ji yra Kristaus Kalno pamokslo dalis. Kristaus žodžių klausėsi ne tik apaštalai, bet ir minia, tačiau pirmiausia juos jis ištarė mokiniams. Jiems buvo skirti žodžiai: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“

Pateikdamas pasaulietinio nusistatymo žmonių elgesio pavyzdžius, Jėzus sako: „Tarp jūsų to nebus; tarp jūsų yra ne taip.“ Kodėl tarp krikščionių turi būti kitaip, nei pasaulyje? Kristus atsako: todėl, kad jūs esate Dievo karalystės vaikai. Evangelistas Jonas paaiškina. „Jūs priėmėte Kristų ir tapote Dievo vaikais, nes tikite jo vardą ir esate iš Dievo užgimę.“

Tarp jūsų yra kitaip, nes tarp jūsų – Dievo karalystė. Ji yra ten, kur skelbiamas jo žodis, kur Jėzus tikinčiuosius lanko savo kūnu ir krauju duonoje ir taurėje. Tačiau Dievo karalystė yra ne tik sekmadienį bažnyčioje, bet ir už jos ribų, kur randama tikinčiųjų krikščionių. Kur ji yra, ten yra „teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“ Ši karalystė neateina regimu būdu. Ji ateina, kai dangaus Tėvas mums siunčia savo Šventąją Dvasią ir mes per jo malonę tikime Jo šventuoju Žodžiu ir pamaldžiai gyvename.

Mes, krikščionys, turime siekti gyventi pagal Kristaus kalno pamokslą. Žinoma, pirmiausia turime laikytis 10 Dievo įsakymų, nes Dekalogas yra krikščioniško elgesio pagrindas. Įsakymus galima sutraukti į vieną žodį – „meilė.“ „Meilė ­ įstatymo įvykdymas,“ sako apaštalas, nes ji „nedaro nieko pikta artimui.“

„Akis už akį, dantis už dantį.“ Dievas leido Mozei paskelbti tokį įstatymą, kad tokiu būdu apramdytų žmonių pyktį ir agresiją. Kuris lengvai kėsinsis į kito žmogaus sveikatą, žinodamas, kad po to jo lauks proporcinga bausmė – neteks akies ar danties? Dievas tokiu būdu ragina išsižadėti keršto. Kaip dažnai atsitinka, kad patyręs skriaudą žmogus siekia atsikeršyti. Dievas nenori, kad žmonės kerštautų, kad tas ratas be paliovos suktųsi. “Mano kerštas, Aš atmokėsiu,” – sako Viešpats. „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai [Dievo] rūstybei,“ ragina apaštalas Paulius.

Jėzus taria: „Aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“

Šiuos žodžius galima suprasti naiviai, esą Jėzus mus ragina visiškam pacifizmui. Ar krikščionis neturi priešintis blogiui jėga? Ar krikščionis neturi ginti savo tėvynės nuo priešų, kurie ją užėmę primes savo gyveno taisykles, kurios gali būti priešingos Kristaus mokymui?

Netikintis pasaulis gali būti valdomas tik įstatymu, kuris numato proporcingą bausmę. Tuo tarpu krikščionys turėtų vadovautis evangelija. Tačiau ne visi žmonės tiki į Dievą ir pamatę, kaip naiviai taikomos evangelijos taisyklės, Dievo nebijantys žmonės iš jų pasijuoks. Atsuktą žandą jie palaikys silpnumo požymiu. Matydami, kad lengvai gali paimti marškinius, jie pradės reikalauti ir apsiausto. Atsiras daug sukčių, sužinoję, kad žmogus lengvai skolina. Pabandykite gatvėje lengvai duoti pinigą žemos moralės žmonėms. Neužilgo jie pradės jėga ir grasinimais to reikalauti.

Bet „tarp jūsų turi būti kitaip,“ sako Jėzus. Ten, kur yra tikėjimas, kur yra Dievo karalystė tarp žmonių, ten turima gyventi pagal Evangeliją. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.“

Meilės įsakymą Jėzus išplečia iki priešų meilės. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“

Jėzus turėjo daug priešų ir persekiotojų. Vykdydami Kristaus mokymą ir krikščionys turės priešų. Jėzus mokiniams pasakė: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite ­ jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.“ „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ Jis paaiškina: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ Tačiau „palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Suglaudus trumpai, prigimtinis žmogus nebijo Dievo, prieš jį piktžodžiauja, siekia ištrinti Dievą iš kitų žmonių sąmonės. Netikintis pasaulis gali imti nekęsti krikščionių ir juos persekioti. Istorija tai patvirtina. Kai kurios Bažnyčios mano, kad susiliejusios su pasauliu, išsižadėjusios dalies krikščioniško mokymo, jos taps gerbiamos pasaulyje. Deja, to nebus. Apaštalas Paulius sako: ši kova vyksta „ne su kūnu ir krauju, bet ... dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Šėtonas siekia sunaikinti Bažnyčią. Krikščionims „bemiegant, ateina priešas ir pasėja kviečiuose raugių.“ Todėl apaštalas pataria: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.“ Šie ginklai – tai teisumo šarvai, tikėjimo skydas ir Dvasios kalavijas, tai yra Dievo žodis.

Mylėti priešus, tai linkėti jiems gera. Tai už juos melstis, kad jie apgailėtų savo nuodėmes ir pradėtų bijoti Dievo, jog visi žmonės galėtų kartu ramiai gyventi. Jėzus meilę priešams suglaudžia į vieną sakinį: „Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.“ „Tuo pasirodysite esantys dangiškojo tėvo vaikai.“

Šie Jėzaus kalno pamokslo žodžiai skirti ne visiems, bet jį įtikėjusiems žmonėms. Juos jis kviečia eiti tobulėjimo keliu. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Apaštalas Paulius šį mokymą vadina prakilnesniu keliu. „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“

Šį mokymą Jėzus išpildė savo gyvenime. Kai vyriausiųjų kunigų teisme jam buvo smogta per veidą, jis paklausė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, kam mane muši?“ Žmogaus išgebėjimui jis sutiko ne tik būti mušamas per veidą, apspjaudytas, bet leido save prikalti prie kryžiaus. Nuo kryžiaus jis meldėsi už priešus. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ Dievas savo meilę labiausia parodė kryžiuje, nes „Kristus mirė ne už šventuosius, bet kai dar mes tebebuvome nusidėjėliai,“ sako apaštalas Paulius. „Aš juk esu tikras,“ taria jis, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Amen.