„Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Tokį klausimą Jėzui uždavė fariziejai.

Skyrybų klausimas yra jautrus ir skaudus. Ten, kur jos įvyksta, nėra laimėtojo. Viešpaties ir jo Bažnyčios akivaizdoje vyras ir moteris vienas kitam duoda meilės bei ištikimybės priesaiką, pasižada visą gyvenimą vienas kitą gerbti ir mylėti ir sujungia savo širdis. Kunigas palaiminęs santuoką visada pakartoja Jėzaus žodžius: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!” Deja, dažnai gyvenime susiduriama su kitokia tikrove.

Kaip ir visą žmogaus gyvenimą, taip ir santuoką lydi pagundos ir nuodėmė, todėl tam, kad apsaugoti santuoką, Dievas žmogui davė šeštą įsakymą. „Neperženk santuokos“, tai yra nesvetimauk. „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė,“ sako Dievas žmogui. „Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ Nuodėmė santuokoje gali pasireikšti ne tik neištikimybe, bet ir daugeliu kitų būdų, kurį įskaudina santykius ir gali padaryti santuokinį gyvenimą sunkiai įmanomą.

Neveltui šį sudėtingą klausimą uždavė Jėzui fariziejai. Jie jo klausė spęsdami jam pinkles.

Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad galima dėl įvairių priežasčių skirtis, anie būtų jį apkaltinę santuokos skaistumo niekinimu. Jei jis būtų pasakęs, negalima, jie tada tautai būtų paskelbę, kad Jėzus yra Mozės įstatymo laužytojas, nes įstatymas leido tam tikru atveju skirtis. Regėdamas jų klastą, Jėzus paklausė: „O ką jums yra įsakęs Mozė?” Tie atsakė: “Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“

Iš tiesų, Mozė žydų religiniame įstatyme pasakė: „Jei vyras vestų žmoną, su ja gyventų ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja, jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją.“ Tačiau Mozė buvo prieš skyrybas. Anais laikais hebrajų kalba niekas neturėjo teisės rašyti, išskyrus Rašto žinovus, todėl vyras norėdamas skirtis, turėdavo ateiti pas Rašto žinovą, kad anas surašytų skyrybų raštą. Raštininkas-teologas visuomet bandydavo atkalbėti žmones nuo skyrybų. Tik jei matydavo, kad tarp sutuoktinių meilę keičia neapykanta, kad toji neužvaldytų žmogaus proto ir jis nepadarytų baisesnių nuodėmių, surašydavo tokį raštą.

Todėl Jėzus tiesiai atsako fariziejams. „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo.“ Kai žmogaus širdis darosi kieta kaip akmuo, norint išvengti didesnių nelaimių, Mozė davė leidimą skyryboms.

Bet Jėzus kartu nurodo į pirmesnį įstatymą, kurį Dievas davė kūrinijos pradžioje. „Bet pradžioje taip nebuvo,“ sako jis. Jėzus priminė, kad „nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.“ Po meilės ir ištikimybės priesaikos Dievas į juos žvelgia nebe kaip į atskirus žmones, bet kaip į vieną kūną. „Taigi jie ­ jau nebe du, o vienas kūnas,“ sako Jėzus. „Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“

Dievui nemielos žmonių skyrybos. Viešpats nori, kad jo akivaizdoje sujungti du žmonės kartu gyventų visą gyvenimą. Tik dėl nuodėmės apsukintos širdies jis leido Mozei parašyti skyrybų nuostatą. Kai širdis užvaldyta nuodėmės, santuokinis gyvenimas gali tapti nebeįmanomas.

Taigi, negalima lengvabūdiškai sakyti, kad abu sutuoktiniai būna kalti dėl skyrybų. Kai vieno jų širdis pasiduoda už durų tykojančiai nuodėmei, kai atsisako ją valios pastangomis įveikti ir peržengia santuoką, negalima dėl nuodėmės kaltinti abiejų pusių. Girtavimo ir kitos aistros, vedančios prie kitų nuodėmių, tokių kaip smurtas, nėra abipusė kaltė.

Jėzus leidžia skyrybas ištvirkavimo atveju, nes ištvirkavimas išardo ne tik vieno santuokinio kūno vienybę, bet labiausia perskiria širdis ir sielas. Todėl Jėzus liepia saugoti ne tik kūno vienybę, bet ir sielos vienybę. Vyrams jis sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.“

Santuokos pavyzdžiu Dievas apibūdina jo ryšį su žmogumi. Tikinčios sielos su Dievu ryšys yra toks pat artimas, kaip ryšys tarp sutuoktinių. Žydų tautos nusigręžimą ir aukojimą stabams, Dievas sulygina su santuokine neištikimybe. „Aš ją atstūmiau ir daviau jai skyrybų raštą,“ sako jis per pranašą Jeremiją, „nes Izraelio tauta nuklydusi svetimavo.“ „Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu. Aš sakiau po viso to: ‘Sugrįžk pas mane’, bet ji nesugrįžo.“

Norėdamas vaizdžiai parodyti tautos nusigręžimą nuo Dievo, Viešpats pranašui Ozėjui liepia vesti ištvirkautoją. „Imk sau į žmoną moterį ištvirkautoją ir turėk vaikų ištvirkautojų, nes kraštas, pamesdamas Viešpatį, daro didelę paleistuvystę.“ Gimus trečiam vaikui, Dievas pasakė: „Pavadink jį vardu Lo Amis, nes jūs nesate mano tauta, ir aš nebūsiu jūsų Dievas.“ Dievas per pranašą Ozėją pasmerkia žmonių netikėjimą, nusigręžimą nuo jo ir ištvirkavimą stabmeldystės būdu. Jis baudžia už nuodėmę, bet kartu palieka kelią sugrįžti, nes jis yra jo Sutvėrėjas ir Tėvas. Jis pasigaili to, kurio širdį aplanko atgaila. „Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu sukniubai per savo kaltę… Sakykite: ‚Atleisk visas kaltes, priimk kas gera, ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių… Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi, nes mano įniršis nuo jų nusigręžė.“

Tokia yra Dievo valia. Tevyrauja šeimoje meilė, tesidžiaugia tėvo ir motinos artuma vaikai. Santuoką Dievas taip išaukština, kad net Kristaus ryšį su Bažnyčia, jis apibūdina santuokos pavyzdžiu. „Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save,“ ragina mus apaštalas Paulius. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, kadangi esame Jo Kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.“

Dievas nori, kad vyro ir žmonos sielos ir kūno sąjunga tęstųsi visą gyvenimą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį,“ liudija Pradžios knyga, ir jis nori, kad vyras, suėjus laikui palikęs tėvą ir motiną, glaustųsi prie savo žmonos. Dar kūrinijos pradžioje „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Santuokos dovana yra vaikai. Neatsitiktinai po pokalbio apie skyrybas su fariziejais, žmonės nešė pas Jėzų vaikučius. Apštalams ėmus drausti, Jėzus atsakė:“Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė... Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.“ Amen.