Pjūties padėkos šventė ugdo dosnumo dorybę. Ji primena, kad ši dorybė nepasilieka be atsako. Ją mato Dievas, kuris atsilygina gera darančiam žmogui. „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį,“ sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Duodamas auką pirmu požiūriu žmogus kažko netenka. Pavyzdžiui, šykštus žmogus nenori nieko duoti artimui, nes jis mano, jog netenka materialių gėrybių. Taip trumpai mąstantis žmogus mano, kad nieko neaukodamas, jis susikraus sau didesnius turtus, tačiau užmiršta, kad yra Dievas, kuris smerkia šykštumo ydą.

Tuo tarpu dosnumas yra dorybė – tai nematerialus lobis. Jis saugomas pas Dievą. Sėjėjo pavyzdžiu apaštalas Paulius sako, kad už dosnumą atsilygina Dievas. „Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.“ Kaip sėjėjas, dosniai pasėjęs pjauna gerą derlių, taip Dievas už geradarybę atlygina su kaupu. „Saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“

Padėdami artimui, aukodami Dievo garbei auką ar savo darbą, mes krauname lobį danguje pas Dievą. Tai nematerialus lobis. Jo neįmanoma prarasti. Pas Dievą neįsilauš vagys, tų turtų nesuės kandys. Krikščionys raginami puoselėti šią dorybę. „Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį ­ gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą,“ liudija apaštalas. Dievas už šią dorybę apdovanos savo palaima, materialia ir nematerialia.

Evangelijoje Jėzus pateikia šykštuolio pavyzdį. „Saugokitės bet kokio godumo,“ sako jis. Godus ir šykštus žmogus nepatinka Dievui. Jis pažeidžia antrąjį didįjį Dievo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šykštuolis mano, kad godumu jis susikraus didesnius turtus, bet Jėzus įspėja, kad blogai būna, jei žmogus tik čia žemėje „krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.” Jei žmogus tiki, kad susikrovęs turtus ilsėsis, valgys, gers ir ilgai pokyliaus, tai Jėzus įspėja, kad gali atsitikti kitaip. „Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Jėzus nėra pasaulio lygintojas. Turtingų žmonių visada bus, „vargšų visada turėsite“, sako jis. Svarbu, kad žmogus gyventų krikščioniško tikėjimo gyvenimą, prisimintų, kad virš jo yra Dievas, kuris stebi žmonių kelius. Viešpačiui viskas yra atidengta, jis teisia žmonių sumanymus ir mintis.

Tas žmogus evangelijoje greičiausia buvo netikintis. Mes išoriškai jo teisti negalime – tik Dievas gali pažvelgti į širdį, tačiau dažniausia netikėjimą liudija žmogaus darbai, o jie yra regimi. „Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis ­ blogus,“ sako Jėzus.

To žmogaus laukai gerai uždėrėjo. Dievas tuos metus palaimino geru oru, siuntė lietų savu laiku, davė saulėtų dienų. Pjūtis buvo tokia sėkminga, kad daržinės pasirodė esančios per mažos. „[Žinau], ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.“

Jei ne tolimesnės to žmogaus mintys, nieko nuodėmingo jo mąstyme nebūtų. Kasdienė duona yra Dievo dovana, derlius yra jo dovana. Dievas bartų žmogų, jei su derliumi jis elgtųsi neatsakingai, jei leistų gėrybėms supūti laukuose ar šalia daržinės. Teisingas buvo sprendimas statytis didesnes daržines. Žmogus jau iki tol buvo palyginti turtingas, po gerai užderėjusio derliaus jis tapo dar turtingesnis.

Nuodėmė atsiskleidžia tolimesniame jo mąstyme. Išsipildo Jėzaus žodžiai: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“ Tas žmogus per savo gyvenimą nekrovė lobių danguje – neaukojo artimui ir Dievo garbei. Jo širdis plakė daržinėse tarp tų žemiškų gėrybių. Širdies mintis pažįsta tik Dievas ir jis mums perteikia, ką tą žmogus svarstė savyje. „Statysiuos didesnius [klojimus] ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Jis tapo taip apsvaigintas turtų, kad net prailgino sau gyvenimą – manė ilgai gers ir linksmai pokyliaus. Bet Dievas jam pasakė: „Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Šiuo palyginimu Dievas mūsų klausia: „Kuris iš jūsų gali pats sau nustatyti savo amžiaus ribą, arba bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ Kai Dievas šaukia iš šio pasaulio, jis nepaklausia ar mes norime, ar nenorime. Viešpats neatsižvelgia į mūsų planus po gerai užderėjusio derliaus ilgus metus gyventi linksmai. „Žmogaus gyvybė nepriklauso nuo turto gausumo,“ įspėja šykštuolį Dievas. „Nelauktai turi žmogus mirti, išsigąsti vidurnaktyje ir išnykti,“ sako Jobo knyga.

„Kraunant turtus neužmirškite tapti turtingais pas Dievą,“ sako Jėzus. Anas žmogus mirė nesukrovęs jokių turtų danguje. Jis nepadarė jokių gerų darbų Dievo garbei ir artimo labui. Jis gyveno tik sau. Skaudi jam turėjo būti mirtis, žinant, kad tie turtai jau beveik „garantavo“ ilgą ir linksmą gyvenimą. Būtų jis žinojęs, turbūt tą pačią dieną būtų pasielgęs taip, kaip anam turtingam jaunuoliui patarė Jėzus: „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje ... ir sek paskui mane.“ Žinant turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimą ir į kokias kančias po mirties pateko anas beširdis turtuolis, Lozoriui neleidęs net pasisotinti trupiniais nuo jo stalo, belieka tik dėti viltis į visapimančią Dievo malonę ir manyti, kad bent mirties valandą šykštuolis padarė atgailą ir maldavo Dievo atleidimo.

Jėzus mus kviečia krauti turtus pas Dievą. Aukojimas kyla iš žmogaus širdies, kuri kyla link Dievo. Jei žmogus aukoja dėl kitų akių, jo aukos Dievas neužskaito. Apie aukojimą Jėzus sako:

„Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje. Todėl, duodamas [auką], netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai aukoji, tegul nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.“

Aukokime ne dėl žmonių akių, bet iš širdies. Mūsų aukos tebūnie padėka dangiškajam Tėvui už brangiausią dovaną – jo Sūnų Jėzų Kristų. Vardan mūsų jis „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus.“ Apaštalas Paulius sako: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“ Auka dėl žmonių akių danguje neįskaitoma; toks žmogus jau iš žmonių padėkos atsiima savo atlygį. „Ką daro tavo dešinė, tegul nežino kairė,“ pataria Dievo Sūnus.

„O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis“, liudija apaštalas Paulius. Jis „padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams“. „Dievas parūpins sėklos sėjėjui“, sako jis. „Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.“ Tik nesiekime Dievo malonės laiko apskaičiuoti matematiškai. Tikėjimas į Dievą paremtas ne magija ar matematika. Viešpats žino, kada yra tinkamiausias laikas jo malonei.

Dosnumo dorybė turi ir nematerialią išraišką. Toks žmogus bus mylimas kitų. Niekas nemyli šykštaus žmogaus. Pirmenybę visada mes teikiame geros širdies žmogui, todėl dosnumo dorybę puoselėjantis žmogus gali tikėtis ir kitų meilės. Neveltui Jėzus sako: „Kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ Dievas atseikės gerą saiką. „Dosnų davėją myli Dievas,“ rašo apaštalas korintiečiams. Pakartotino įstatymo knyga sako: „Duok dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes Viešpats, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius.“ Amen.