19 rugsėjo, 2021

16 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 11, 1-3.17-27.41-45

Lozoriaus prikėlimas yra vienas didžiausių Kristaus atliktų darbų. Jo pažinimas slypi už mūsų suvokimo ribų. Lozorius buvo prikeltas keturias dienas išgulėjęs kape. Šis Jėzaus dieviškasis darbas buvo toks didingas, kad daugelis žydų, iki šiol žiūrėję į jį įtariai, dabar įtikėjo, jog jis Dievo Sūnus. Kai Palmių sekmadienį jis įžengs į Jeruzalę, o Betanija buvo šalia jos, žmonės skinsis šakas ir klos rūbus jam po kojomis dėl Lozoriaus prikėlimo. Tai rodo, kad Lozoriaus prikėlimas buvo ne kažkokios pasakos, o tikras įvykis. Dievas sukūrė žmogų, jo rankoje yra ir mūsų gyvenimas bei prisikėlimas.

Lozoriui susirgus seserys Marija ir Morta siuntė Jėzui liūdną žinią. „Tas, kurį tu myli, serga.“ Seserys tikėjosi, kad jis ateis išgydyti brolį, kaip jis Dievo galia buvo pagydęs daugelį ligonių. Jau Lozoriui numirus atėję į laidotuves žmonės kalbės: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šis nemirtų?“

Išgirdęs Marijos ir Mortos žinią Jėzus mokiniams pasakė: „ši liga ne mirčiai ..., bet kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Tik po dviejų dienų jis tarė: „Eikime vėl link Jeruzalės.“ Mokiniai suabejojo. „Žydai ką tik kėsinosi tave užmušti akmenimis, o tu vėl ten eini?“

Kai evangelijose sakoma „žydai“, jose kalbama apie Jėzų netikėjusius žydus, tuos, kurie jį atmetė arba norėjo pražudyti. Evangelistas Jonas rašo: „Daug žydų buvo atėję į laidotuves.“ Tuo jis parodo, kad jie nepriklausė tai Galilėjos miniai, kuri klausėsi Jėzaus Kalno pamokslo arba pasekė jį į dykumą. Po Lozoriaus prikėlimo evangelistas pasakys: „Daug žydų įtikėjo jį.“ Tuos įtikėjusius žydus, kurie Palmių sekmadienį prie Jeruzalės vartų pasitiks Jėzų giedodami, jis nebevadins žydais, o tikinčiųjų miniomis.

Jėzus mokiniams pasakė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Apaštalai šiuos žodžius suprato kaip poilsio miegą. „Viešpatie, jeigu užmigo pasveiks.“ Tik tada Jėzus atvirai paaiškino: „Lozorius mirė.“

Mirtį Dievas vadina miegu. Mums ji nėra miegas, bet tikroviška žinia. Kai išgirstame, jog kažkas mirė, suprantame, kad daugiau su šiuo žmogumi nebesusitiksime šiame gyvenime. Jis liks tik mūsų prisiminimuose, nuotraukose, gal būt padėsime gėlių ant jo kapo. Lozorius mirė.

Bet Dievui mūsų mirtis yra miegas. Jis yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes mirusieji jam yra gyvi. Mūsų kūnas užmiega mirties miegu, o siela palikusi kūną iškeliauja pas savo Sutvėrėją duoti ataskaitą už gyvenimą. „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“ Apaštalas Paulius mirusius tikinčiuosius vadina užmigusiais: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmigusius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties.“ Jis primena, kad Dievui jie yra gyvi ir nurodo į Kristaus prisikėlimą. „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“

Apie būsimą amžinąjį gyvenimą Jėzus praneša Mortai. Lozoriaus sesuo apgailestavo, kad Jėzus pavėlavo ateiti. „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Bet Jėzus jai atsako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“

Morta priėmė šiuos Jėzaus žodžius būsimuoju laiku. Ji buvo tikinti – tikėjo, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Ateistai mano, kad gyvenimas yra tik čia ir kad po mirties nieko nėra. Jie apie tai kalba kaip apie neginčijamą faktą, nors tai neįrodoma. Jie yra išdidūs ir skelbiasi besiremiantys mokslu, bet iš tikrųjų jų tikėjimas paremtas kažkuo, ko nėra. Jie tiki jų pačių susikurta materialia filosofija.

Tuo tarpu Morta tikėjo gyvenimą po mirties. Ji tarė Jėzui: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Apie prisikėlimą ji kalbėjo būsimuoju laiku, nes Jėzus irgi ją guodė būsimuoju laiku, sakydamas: „Tavo brolis prisikels.“ Jis nepasakė: „Aš dabar jį prikelsiu iš numirusių.“ Tik po to, kai Jėzus ištarė, kad jis yra prisikėlimas ir gyvenimas, jog kiekvienas, kuris jį tiki, vėl bus gyvas, ir neragaus amžinosios mirties, Morta atsakė: „Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus.“

Po pokalbio su Morta Jėzus įžengė į Betaniją. Ten jis sutiko verkiančią Lozoriaus seserį Mariją. Jis regėjo ir žydus verkiančius, nors Lozorius jau buvo palaidotas. Mes laidojame trečią dieną, turėdami laiko susitaikyti su skaudžia žinia, o anais laikais laidodavo iki saulės nusileidimo, todėl dalis žydų tik po laidotuvių atėjo pas seseris. Dievo Sūnus ir pats susigraudino. „Kur jį palaidojote?“ paklausė jis. Atėjęs prie kapo Jėzus pravirko. „Žydai ėmė kalbėti: ‚Štai kaip jis jį mylėjo.‘“

Po to Jėzus visus šokiravo. „Nuriskite akmenį.“ Viešpatie, jau keturios dienos kaip jis miręs,“ atsakė Morta. Bet Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau, jei tikėsi pamatysi Dievo šlovę.“

Tada Viešpats meldėsi. Jėzui, žinoma, nereikėjo maldos, kad per ją atskleistų dievišką galią. Jo valia ir Dievo valia buvo toji pati. Mūsų valia skiriasi nuo Dievo valios, bet Jėzus sako: „Aš ir tėvas esame viena.“ „Tėvas manyje ir aš jame.“ Jėzus meldėsi tik vardan žydų. „Tėve, aš ... tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“

Nuritinus akmenį Jėzus kreipėsi į Lozorių kaip į gyvą. „Lozoriau, išeik.“ Dėl to nereikėtų stebėtis, nes anksčiau jis pasakė: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam yra gyvi.“ Ir Lozorius jam buvo gyvas. „Ir numirėlis išėjo iš kapo,“ liudija evangelistas.

Lozoriaus prikėlimą mes priimame tikėjimu. Daug žydų atėjusių paguosti seseris iki tol netikėjo Jėzų, bet pamatę šį jo dievišką darbą, įtikėjo, jog jis Dievo Sūnus. Žinia plačiai pasklido po Jeruzalę, todėl žmonės jį iškilmingai kaip karalių sutiks Palmių sekmadienį. Vis dėlto dalis žydų nueis ir apie tai papasakos vyriausiems kunigams bei fariziejams. Jie pamerks jį mirti ir atiduos pagonims. Kai jau neužilgo Jėzus mokiniams pasakys: „Štai [jau] keliaujame į Jeruzalę,“ jis pridurs, „ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims..., bet po trijų dienų jis prisikels.“

Evangelija liudija Dievo visagalybę. Ji skelbia, kad net mūsų mirtis Dievui nėra mirtis. Po mirties žmogus išlieka gyvas iki prisikėlimo dienos. Ši evangelijos žinia taps sunkiai priimama pagoniškame pasaulyje, kuris tuo metu, beje kaip ir šiandien, tikėjo reinkarnacija – sielų persikūnijimą į aukštesnius ar žemesnius kūrinius. Tačiau Dievo žodis sako: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą.“ „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį,“ pasakys tautų apaštalas Paulius. Jis „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“

Lozoriaus prikėlimas nurodo į būsimą Jėzaus prisikėlimą Velykų rytą. Prikelto Lozoriaus kūno atraišiojimas nuo laidotuvių aprišalų dvasine prasme reiškia mūsų atrišimą nuo visų nuodėmių. Miręs už mūsų prasižengimus Jėzus mus per atgailą ir Altoriaus sakramentą išlaisvina iš visų nuodėmių pančių, kad mes galėtume laisvi žengti tuo siauruoju keliu, vedančiu į gyvenimą. „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.“ Amen.