12 rugsėjo, 2021

15 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 6, 25-34

Šiandienos evangelija moko apie pasitikėjimą Dievu. Jėzus primena, kad virš mūsų gyvenimo yra amžinasis Dievas, mūsų Kūrėjas, kurio akivaizdoje net „visi mūsų galvos plaukai suskaityti.“ Evangelija skirta tiems, kurie yra paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir per juos užmiršta dangiškuosius dalykus. Jėzus ją skiria ir tiems, kurie gyvenime neša kryžių ir kurių sąžines kankina bei slegia nuodėmės. Jis pateikia Dievo apvaizdos pavyzdžių – dangaus sparnuočius, vandens lelijas, primindamas, kad jeigu Dievas rūpinasi šiais žemesniais jo kūriniais, “tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?”

Evangelija prasideda žodžiais: “Todėl aš sakau jums,” liudijančiais ankstesnės minties tęstinumą. O ką gi Jėzus pasakė prieš tai? Jis tarė: “Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers.” Paminėdamas du ponus, Jėzus sako, kad žmogui neįmanoma tarnauti dviems "dievams." Žinoma, Dievas yra ir gali būti tik vienas, bet Jėzus primena, kad žmogui dievu tampa tas, kuo pasitiki jo širdis. Neveltui, pirmuoju įsakymu Dievas sako: “Neturėk kitų dievų, kaip tik mane.” Žmogaus širdis prisiriša prie rūpesčių, turtų troškimo, gyvenimo malonumų, ir kitų priklausomybių. Šie dalykai tampa žmogui netikru dievu, kuriam jis ima tarnauti ir negali nuo jo lengvai išsivaduoti. “Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis,” sako Jėzus. „Neįmanoma tarnauti dviem ponams.

“Todėl aš jums sakau,” taria Jėzus, “per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas ­ už drabužį?”

Viešpats primena, kad žmogus nėra vien tik kūnas, bet kad jame yra nemirtinga siela, todėl “kiekvienas iš mūsų duos už save ataskaitą Dievui.” Kol siela gyvena žemiškos padangtės būste, juo mes turime rūpintis. Ištrėmęs žmogų iš rojaus Dievas pasakė: “Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas.” Apaštalas Paulius bara kai kuriuos tinginiaujančius krikščionis Tesalonikuose. „Kas nenori dirbti, tenevalgo! Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja. Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną.”

Ar savo gerbūviu nesirūpinantis, nedirbantis žmogus yra šventesnis už tą kuris dirba? Jei mes, sekmadienį nedirbę jokio darbo, neateitume į bažnyčią pasimelsti, ar nedarbu būtume šventesni? Mes tik įvykdytume antrąją įsakymo dalį: “nedirbk jokio darbo,“ bet praleistume svarbiausią: “Atmink ir švęsk šventą dieną.” Taptume lyg fariziejai, kurie išvalo taurės išorę, viduje palikdami nešvarumus. “Aklasai fariziejau!” sako Jėzus. “Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!”

Sakydamas, “per daug nesirūpinkite,” Jėzus mus ragina neužmiršti, kad virš mūsų yra Dievas, kuris mus myli ir mumis rūpinasi. Tiems, kurie abejoja Dievo apvaizda, jis sako: “Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?” “Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.” “Argi jūs ne daug vertesni už juos [dangaus paukščius]?” “Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, … tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?”

Dievas mumis rūpinasi, nes jis yra ne tik viso pasaulio Sutvėrėjas, bet ir mūsų asmeninis Kūrėjas. Todėl Jėzus Dievą vadina ne tik Dievu, bet dažniau dangiškuoju Tėvu. “Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną?” Jei mes mylime savo vaikus, tai dangiškasis Tėvas – tobulos meilės ir viso gėrio šaltinis, dar labiau mus myli. “O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,” liudija apaštalas Paulius.

Jėzus pataria: “Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo.” Kai šėtonas mus gundo visą širdies vietą atiduoti rūpesčiams ir kitiems žemiškiems dalykams, prisiminkime šiuos Viešpaties žodžius. Nebūkime kaip tie, kurie visą gyvenimą yra pilni rūpesčių ir darbų, bet gyvena be Dievo, be jo Altoriaus Sakramento. Jie mano, kad yra teisūs prieš Dievą ir prieš save, gyvena pats sau, bet teisumo iš Dievo, kurį užtarnavo mums Kristus savo krauju ir mirtimi, kuris gaunamas per tikėjimą, Dievo žodį ir Sakramentą, neieško. Ar Dievas paklaus tokio žmogaus, ar jau jis nori palikti šį pasaulį, ar jau atliko visus savo darbus?” Tokiems žmonėms Kristus sako: “Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo," ... nes katras „iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!”

Šventame Rašte yra gausybė liudijimų apie aprūpinančią Dievo apvaizdą. “Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks,” sako psalmistas. “Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško,” liudija jis. 118 psalmėje jis priduria: “Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones.” Tikintis žmogus pasitiki ne savo jėgomis, bet savo tikėjimu atsiremia į Dievą, kuris yra tvirčiausia apsaugos pilis, jo skydas, šarvas ir kardas. “Vieni pasitiki savo žirgais, kiti – kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą,“ taria tikintis žmogus.

Jėzus mus ragina nebūti pagonimis, kurie patys susikuria dievus, užmiršdami, kad Dievas negyvena kūriniuose. “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta,” moko jis. Jis mus ragina nepasiduoti pagundoms, nepririšti širdžių prie priklausomybių, iš kurių tikrai ne paskutinėje vietoje yra baimė dėl ateities ir rūpesčiai. Kai turime laisvą minutę, pažvelkime į tuos dangaus paukštelius ir vandens lelijas. Argi nemielos jų giesmės, ar karališki Saliamono rūbai buvo gražesni už lelijos žiedą? “Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui,” moko apaštalas Paulius. Jis dirbo daug skleisdamas po pasaulį gerąją žinią apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų, daug iškentėjo, kad pasaulis pažintį gyvąjį Dievą ir atpirkimą per jo Sūnų, bet visą garbę jis atidavė Dievui. “Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas ­ Dievas.” Amen.