5 rugsėjo, 2021

14 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 17, 11-19

Pagal Mozės įstatymą tie dešimt vyrų buvo „nešvarūs“, todėl jie buvo išvaryti iš bendruomenės. Kai kurie žmonės atsiskiria nuo visuomenės patys dėl savo žalingų įpročių, o tie raupsuotieji buvo atskirti ir gyveno nedideliame atstumtųjų būrelyje. Mūsų akimis žvelgiant, jų gyvenimas buvo labai vargingas. Izoliuoti nuo visuomenės jie neteko darbo ir visų kitų bendruomenės privalumų. Jiems buvo uždrausta net kaip vargšui Lozoriui gulėti prie turtuolio vartų ir prašyti išmaldos. O ką jau bekalbėti apie ligos keliamas kančias?

Jie, žinoma, sutiktų su mūsų pastebėjimais dėl patiriamų sunkumų, bet jie primintų, kad dar didesnė yra jų sielos kančia. Jie kėlė klausimą, kodėl pateko į tokią baisią padėtį. Jie buvo tikintys, nes išgijo, kadangi tikėjo į Dievą ir jo siųstąjį Mesiją. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”, atsakė Jėzus anam sugrįžusiam. Kadangi buvo tikintys, jie, kaip Jobas aptekęs raupsais, savęs turbūt klausė už kokias nuodėmes juos apleido Dievas? Neradęs atsakymo Jobas puolė į neviltį. „Tepranyksta diena, kurią gimiau, naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’ ... Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl, išėjęs iš įsčių, nežuvau?“

Matome, kaip pavojinga kelti tokius klausimus ar pasiduoti tokioms mintims, nes tai gali nuvesti į nusivylimą. Žmogus bando atsakyti į tai, kas protui nėra suvokiama. „Kas gi pažino Viešpaties mintį?“ klausia apaštalas Paulius. Dievas savo mintį žmogui apreiškė Šventame Rašte bendrąja prasme, pranešdamas, kad jo valia mums yra gera. Juk ir raupsuotųjų išgelbėjimui dangiškasis Tėvas siuntė savo Sūnų, kad Jėzus, pats nepadaręs jokios nuodėmės, paaukotų save mūsų atpirkimui.

Pagal Mozės įstatymą jie buvo nešvarūs, bet pagal Evangelijos įstatymą, žmogaus nešvarumas nėra raupsai ar kitokios kūno negalios. Nešvarumas glūdi žmogaus širdyje. „Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų“, sako Jėzus. „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šie dalykai suteršia žmogų.“

Ar mes savo sieloje esame švarūs? Įgimtoji nuodėmė, slypinti ir mūsų viduje, išorėje pasireiškia įvairiausiais būdais: piktais sumanymais, svetimavimais, melagingais liudijimais, ir kitokiomis nuodėmėmis. Dievo akyse mūsų sielos yra suterštos lyg tų raupsuotųjų kūnas, todėl mums reikalingas Gelbėtojas, kuris Krikšto vandeniu nuplautų nuodėmes. Kai po Krikšto mūsų nuodėmės darosi vis piktesnės ir pražūtingesnės, reikalinga atgaila ir Kristaus kraujas, kad jis „nuvalytų mūsų sąžinę nuo mirties darbų.“ Bažnyčią savo krauju jis nuskaidrina Altoriaus Sakramente. „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“

Raupsuotieji sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Ir mes atėję į bažnyčią ne išdidžiai kaip fariziejus keliame akis į dangų, bet pirmiausia išpažįstame nuodėmes, kaip tas muitininkas tardami: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“, arba kaip tie raupsuotieji: „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų!“

Jėzus pažvelgė į juos ir jų pasigailėjo. Dievo Sūnus priėmė kūną ne tik, kad parodytų siaurąjį kelią, kuris veda į amžinąjį gyvenimą, bet kad ant savęs prisiimtų visas mūsų nuodėmes. Todėl pranašas Izaijas, kuris gyveno 750 metų iki Kristaus, būsimą Mesiją pavadina „raupsuotu.“ „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras... mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.“ „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.“ Paaukodamas save ant kryžiaus šventas Dievo Sūnus ant savęs užsikrovė „mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.“ Susivienodinęs su raupsuotais jis pats tapo raupsuotu, Dievo apleistu ir prakeiktu. „Dieve, Dieve, kodėl mane apleidai?“ – sušuko jis nuo kryžiaus. „Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis“, praneša pranašas Izaijas.

„Eikite, pasirodykite kunigams“, tarė Jėzus raupsuotiems. Pagal Mozės įstatymą kunigai nustatydavo ar žmogus susirgo raupsais ir privalėjo būti atskirtas nuo bendruomenės. Jie žmogų priimdavo atgal, jei kūno žaizdos išnykdavo. „Ir beeidami jie pasveiko,“ rašo Lukas. Jiems apsireiškė ypatinga Dievo malonė apsakyta psalmisto žodžiais: „Kantriai laukiau Viešpaties; jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės... Man į lūpas įdėjo naują giesmę, šlovės mūsų Dievui giesmę.“

Evangelistas rašo: „Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.“

Tikintis žmogus visada dėkoja Dievui. Jis gali nemokėti melstis iškalbingais sakiniais, tačiau jis visada sugebės pasakyti: „Dėkui tau, Dieve, per Jėzų Kristų, už parodytą meilę ir malonę.“

Žmonių padėka dažnai būna netikra, sakoma iš įpratimo. Padėką žmogus gali tarti tik lūpomis, o ne širdimi. Kiti žmonės nori padėkoti kuo greičiau, lyg trokšdami atiduoti kokią skolą. Prilyginta skolai ar prievolei ji tampa netikra padėka. „Padėkojau ir išsivadavau iš skolos.“ Tikroji padėka neatiduodama iš karto, bet dažnai parodoma, kai geradaris jau yra užmiršęs kažkada suteiktą pagalbą.

Dievas priima tik nuoširdžią padėką. Jam nepatinka fariziejiška padėka: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės.“ Viešpats žino, kuri padėka yra tikra, nes jis žvelgia į širdį. Tas samarietis sugrįžo „balsu šlovindamas Dievą“ ir dėkodamas parpuolė prieš Jėzų po kojų. Jo padėka buvo tikra ir Jėzus ją priėmė, bet tuo pačiu metu nusistebėjo: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!”

Iš Dievo mes gauname gausybę malonių, tačiau kadangi esame lyg dvasiniai neregiai, savo gyvenime jų dažnai nepastebime. Tuo tarpu tie devyni raupsuotieji negalėjo nepastebėti jiems suteiktos malonės, nes jie pasveiko kelyje pas kunigus be jokio fizinio gydytojo įsikišimo. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, tarė Jėzus anam samariečiui. Kadangi tie devyni buvo tikintys, jų nedėkingą elgesį sunku kitaip paaiškinti, kaip tik prigimtosios nuodėmės veikimu net tikinčiuosiuose.

Nors šios evangelijos centre yra Kristus ir jo malonė, ji taip pat mus moko dėkoti Dievui. „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties. Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu.“ Išganymo taurė bažnyčioje yra Kristaus kraujas Sakramente, kuris stiprina mūsų tikėjimą, apvalo mus nuo nuodėmės atvertų žaizdų ir teikia amžinojo išgelbėjimo pažadą. Priėmus jo kūną ir kraują, Jėzus mums, kaip tam samariečiui, taria: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Neveltui žodis Eucharistija į lietuvių kalbą išvertus reiškia „padėka“. Joje mes išreiškiame aukščiausią padėką dangiškajam Tėvui, už tai, kad nuodėmingo žmogaus išgelbėjimui jis paaukojo savo Sūnų. „Koks nuostabus ir neapsakomas Dievo gailestingumas! Išvaduoti vergui Tėvas atidavė savo Sūnų!“ Todėl Eucharistiją mes visada padedame padėkos giesme: „Tikrai verta ir teisu, reikalinga ir išganinga, tau Šventasis Viešpatie, ... visais laikais ir visose vietose dėkoti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Amen.