Palyginimą apie gailestingąjį Samarietį galima būtų aiškinti gailestingumo kontekste. Jėzus juo nurodo į penktąjį Dievo įsakymą, kuris draudžia žudyti – pakenkti artimo gyvybei, bet kuris taip pat liepia pagelbėti artimui kūno bėdose. Kai kito žmogaus gyvybė atsiduria pavojuje, artimi mums tampa ne tik šeimos nariai ar giminaičiai, o bet kuris kitas žmogus. Pagelbėti tada mums liepia ne tik vidinis sąžinės balsas, bet pats Dievas, duodamas mums penktąjį įsakymą: „Nežudyk.“

Tiesiogine prasme, palyginimu Jėzus mūsų klausia, ar tokiose aplinkybėse mes pasielgėme kaip tas gailestingasis samarietis. Ar užtikę žmogų bėdoje jam pagelbėjome, nuplaudami jo žaizdas aliejumi ir vynu, užkeldami jį ant gyvulio, nugabendami į artimiausią pastogę ir gal net palikdami jos šeimininkui savo asmeninių santaupų. Taip pasielgė samarietis, sakydamas: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.“ Bet palyginimas turi gilesnę prasmę. Jis nurodo į amžinąjį išgelbėjimą, kurį vardan mūsų atliko Kristus. Jėzus yra tas gailestingasis samarietis, kuris mūsų nuodėmių žaizdas nuplovė savo krauju, kad gautume amžinąjį gyvenimą. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,“ sako apaštalas Paulius. Bet jis tuo pačiu metu primena: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš lanksto paskyrė mums atlikti.“

Dievo Įstatymo žinovas Kristų paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” Kadangi klausimą jis uždavė mėgindamas, Jėzus taip pat atsakė klausimu: “O kas parašyta [Dievo] Įstatyme?” Anas atsakė, sutraukdamas dešimtį Dievo įsakymų į vieną sakinį. “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.” Jėzus jam tarė: “Tai daryk, ir gyvensi.” Bet kai anas garsiai ėmė svarstyti kas yra mano artimas, Jėzus pasakė palyginimą. Dievo įstatymo mokytojas pripažino, kad artimas tam sužeistam pakeleiviui buvo samarietis, nes apaštalo Jono žodžiais, “kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“

Dvasiškai aiškinant, tas keleivis, keliavęs iš Jeruzalės į Jerichą, yra pirmasis žmogus – Adomas. Jeruzalė Biblijoje amžinybės simbolis. Tai dangaus miestas, kur amžiname džiaugsme gyvens Dievą tikinčiųjų sielos. Jo steigėjas – Dievas. „Jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios,“ liudija laiškas Hebrajams. „Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!“ Dievas „apsigyvens pas juos,“ skelbia Apreiškimo knyga, „ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“

Dievas suteikė žmogui laisvą valią, pasirinkimo teisę. Pasinaudodamas šia teise mūsų protėvis Adomas „leidosi žemyn“ - puolė į nuodėmę. Jis „pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“

Tie plėšikai yra dvasinės būtybės – šėtonas ir jo puolę angelai. Jie mus gundo pažeisti Dievo Įstatymą. Adomo gundymas rodo, kad tamsos angelas mūsų sielas gundo gudriai, užduodamas nekaltus klausimus: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Šėtonas iškreipė Dievo žodžius, nes Viešpats nedraudė valgyti nuo daugumos sodo medžių. Jis tik neleido valgyti nuo medžio sodo viduryje, sakydamas: "Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!“ Šėtonas sukėlė abejones Dievu. „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Kaip tie plėšikai, šėtonas žmogų sumuša negailestingai ir jį visokeriopai apiplėšia, atimdamas iš jo rūbus ir palikdamas šalikelėje pusiau gyvą. Šėtonas žmogų gali taip apiplėšti, kad netgi atimti iš jo žmogiškumą. Apie tai plačiau pasakoja egzorcistai.

Tos žaizdos tame pakeleivyje yra mūsų nuodėmės. Po Adomo nuopuolio žmogaus laisvoji valia tikėjimo dalykuose tapo paralyžiuota. Kaip tas pakeleivis jis atsiduria šalikelėje leisgyvis ir savo pastangomis nebepajėgia atsikelti. Mums reikalingas Gailestingasis samarietis, kuris mus pakeltų nuo žemės. „Dėkui Dievui per Jėzų Kristų.“

Palyginime žydų kunigas ir levitas praėjo pro šalį, bet savo tautiečio nepasigailėjo. Jie mokė apie išsigelbėjimą per Dievo Įstatymą, tačiau apaštalas Paulius sako, kad, įstatymas pats išgelbėti negali. Dievo Įstatymas mums tik atskleidžia nuodėmę. Jis duotas tam, kad jį vykdytume, bet ir kad nė vienas savęs nelaikytume šventu, kad “visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus.” “Iš Siono kalno ateis gelbėtojas, kuris nukreips nuodėmes nuo Jokūbo,” sako jis, nurodydamas į Jėzų Kristų. Kaip tas Gailestingasis Samarietis, Jėzus leidosi keliu žemyn. Dievas nusprendė mūsų išgelbėjimui siųsti į kūną ir kraują savo Sūnų, kaip ir jis turintį tą pačią dievišką prigimtį. Jėzus save sulygina su samariečiu. O kas buvo tie samariečiai? Tai buvo žmonės, kurių žydai nekentė ir su jais nebendravo. Jėzui negėda susivienodinti su samariečiu, nes jis bus tas, kuris neš viso pasaulio nuodėmes. “Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė… kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.” Apaštalas Paulius, apie Jėzaus leidimąsi žemyn pas tą sumuštą pakeleivį, rašo: “Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.”

Jis atėjo pas tą šalikelėje gulintį keleivį, „užpylė ant jo žaizdų aliejaus ir vyno, ir aptvarstė jas.“

Jėzus atėjo pas mus, kad išgelbėtų nuo mirties, išgydytų mūsų nuodėmių žaizdas. Tas aliejus ir vynas yra jo kraujas, kurį už mūsų nuodėmes jis praliejo ant kryžiaus. “Ne nykstančiais turtais, ne sidabru ar auksu [jūs esate atpirkti], bet brangiuoju Kristaus krauju,” sako apaštalas Petras. “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui,” liudija apaštalas Paulius. “Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.”

Po to samarietis leisgyvį pakeleivį „nugabeno į užeigą ir slaugė jį.”

Toji “užeiga,” priimanti pakeleivius poilsiui žemės kelionėje, yra Bažnyčia. Joje mes pailsime nuo šios kelionės pavojų ir išbandymų.

„Iškeliaudamas jis paliko du denarus, sakydamas užeigos šeimininkui: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’

Kristus įžengė į dangų, tačiau prieš įžengdamas Bažnyčiai paliko du denarus. Tai Krikšto ir Altoriaus sakramentai, per kuriuos Dievas perduoda savo malonę žmogui jo gyvenimo kelionėje. Krikštu Dievas paruošia žmogų gyvenimui, suteikdamas jam malonę ir pažadėdamas jam būsimąjį išgebėjimą, jei žmogus neišsižadės Dievo. Konfirmacijos pamokose žemės pakeleivis sužino Viešpaties valią, Dešimtį įsakymų, taip pat kad kelionėje jo tykos nuodėmė – tie pakelės plėšikai, kurie sieks jį apiplėšti ir pražudyti. Bažnyčioje Kristus toliau mus stiprina savo kūnu ir krauju Eucharistijos duonoje ir taurėje. Sakramente Gailestingasis samarietis aptvarsto nuodėmių atvertas mūsų sielos žaizdas, jas „nuplaudamas aliejumi ir vynu.“ “Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių,” liudija apaštalas Jonas. Kiek žmonių keliauja žemės kelionėje sužeistomis kojomis, sumušti šėtono ir jo tamsiųjų angelų, ir nežino, kas jiems neša ramybę. Teateina jie pas jų motiną Bažnyčią, kur Gailestingasis samarietis pasigaili to pakeleivio ir aptvarsto kelionės žaizdas.

Tie du denarai dvasine prasme taip pat yra du didieji meilės įsakymai. Dievo Įstatymo žinovas puikiai atsakė į klausimą, ką daryti, kad gautų amžinąjį gyvenimą? “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.” “Tai daryk, ir gyvensi,” jam tarė Jėzus. Tačiau, kadangi nė vienas nepajėgiame taip mylėti Dievo ir artimo, mums, šios žemės keleiviams, reikalingas Gailestingasis samarietis – Dievo Sūnus, kad gyvenimo kelionės pradžioje Krikšte jis mus aprengtų baltu drabužiu, ir kad jį vėl išbalintų savo krauju Altoriaus Sakramente, kai tą drabužį sutepame žemės kelionės dulkėmis, ar per mūsų atgailą padovanotų mums naują, kai jį sudrasko ar pagrobia pakelės plėšikai. Gerasis samarietis paliepia Bažnyčiai mus slaugyti kol jis vėl sugrįš į žemę laiko pabaigoje gyvųjų ir mirusiųjų teisti, kai savo žmones jis pakvies į naująją Jeruzalę – ne rankomis statytą miestą, amžiną danguje. Amen.