22 rugpjūčio, 2021

12 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 7, 31-37

Šiandienos evangelijoje girdėjome apie sunkiai kalbančio kurčiaus išgydymą. Pas Jėzų atvedė žmogų, nuo gimimo turintį negalią ir paprašė uždėti ant jo savo ranką. Mus turėtų stebinti ne pats faktas, kad Jėzus jį išgydė, bet kaip jis buvo išgydytas. „Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios įleido savo pirštus į jo ausis, paseilino ir palietė jam liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: ‚Efata!‘ ... Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.“

Klausą mes priimame kaip natūralų Dievo duotą pojūtį. Jos dėka mes pažįstame pasaulį, gyvename pilnavertį gyvenimą. Klausa yra ypatinga dovana, nes jos dėka mes galime išgirsti Dievo žodį. Su garsiai skelbiamu Dievo žodžiu mus lanko Šventoji Dvasia ir nušviečia protą. Pats Dievas savo pirštu šį žodį šviečiančiomis ir degančiomis raidėmis įrašo į mūsų širdis. Mes įtikime į Dievą, jo žodis tampa žiburys mūsų kojoms ir šviesa mūsų gyvenimo takui. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ stebėjosi du keliautojai Emaus miestelį kelyje sutikę prisikėlusį Jėzų.

Įtikėjęs žmogus Dievo garbei ir šlovinimui panaudoja ypatingą jam duotą dovaną – kalbą. Dievas pojūčius suteikė ne tik žmogui, bet ir žemesniems jo kūriniams, tačiau kalbą jis padovanojo tik savo aukščiausiam kūriniui. Mes sakysime, kad gyvūnai turi kalbą ir tam tikra prasme būsime teisūs, tačiau tik žmogus turi sintaksę – geba savo mintis išreikšti sakinio formoje. Įtikėjęs žmogus išpažįsta savo tikėjimą. „Aš skelbsiu tavo vardą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose,“ liudija psalmistas. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas,“ sako apaštalas. „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą.“

Iš tiesų, Dievo veikimą gyvenime patyręs žmogus garsiai išpažįsta kitiems tikėjimą. „Skelbsiu tavo didybę, Viešpatie, nes mane išgelbėjai ir neleidai džiūgauti mano priešams.“ „Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus. Nors Viešpats iš tikrųjų mane plakė, bet mirčiai manęs neatidavė,“ netyli psalmistas Dovydas.

Atvedę tą sunkiai kalbantį kurčių žmonės prašė uždėti ant jo savo ranką, tai yra jį pagydyti. Šiuo atveju nekelkime egzistencinio klausimo, kodėl jis užgimė kurčias. Ne į visus būties klausimus mes pajėgūs atsakyti savo proto galiomis. Iš Dievo žodžio mes žinome tik tiek, kad Dievas sukūręs kūriniją matė, kad „tai buvo labai gera“. Viešpats yra aukščiausias gėris ir jis nesukūrė blogio. Įsiveržus nuodėmei į pasaulį, atsirado ir blogis. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Bažnyčios tėvas Augustinas blogį vadina gėrio trūkumu. Įgimtoji nuodėmė pažeidė žmogaus prigimtį. Augustinas pateikia akies pavyzdį. Kai regėjimas silpnėja, nereiškia, kad akis buvo Dievo sukurta bloga. Mūsų silpnėjančiame regėjime pasireiškia pradinio Dievo sukurto gėrio trūkumas. Blogis yra tai, kas prieštarauja Dievo valiai, nes jo valia yra gera. Aptardamas nuodėmės prigimtį apaštalas Paulius tikinčiųjų žvilgsnius nukreipia į Dievo malonę Jėzuje Kristuje. Jis primena, kad Dievo mums yra maloningas ir jo geroji valia labiausiai pasireiškė per jo Sūnų. Mūsų išgelbėjimui Dievas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų. Didžiausia jo meilė išraiška yra Kristaus kryžius, nes ten Jėzus į save prisiėmė visas mūsų nuodėmes, visą mūsų ir prakeikimą ir už mus numirė, kad jo krauju išpirkti iš teisingojo Dievo bausmės turėtume amžinąjį gyvenimą. „Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Jėzus šį kartą ligonį išgydė neįprastai. Juk jis galėjo jį pagydyti vien tik savo žodžiu. Šimtininko tarną jis išgydė jo net neaplankydamas, o tik tardamas: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Moteriškės kanaanietės dukrą jis išgydė žodžiais: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Dešimt raupsuotųjų pagijo po jo paliepimo „Eikite, pasirodykite kunigams,“ o vienturtį našlės sūnų iš numirusių jis prikėlė žodžiu: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Tačiau šį kartą Jėzus atliko neįprastą gydymo ceremoniją. Įleido pirštus į jo ausis ir savo seilėmis palietė jo liežuvį, tardamas: ‚Efata!‘, tai yra atsiverk.

Šiuo išgydymu Jėzus parodo, kad mūsų išgelbėjimui Dievas prie savo žodžio prideda išorines priemones. Kodėl mes turime ne tik skaitymu pažinti Dievo žodį Šventame Rašte, bet ir jį girdėti? Skelbėjo balsas yra išorinė priemonė, per kurią Dievo žodis pasiekia mūsų širdis. „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ Per skelbėjo balsą Dievas savo pirštu paliečia mūsų ausis ir į jas įdeda gerąją žinią. Šventame Krikšte ši išorinė priemonė yra vanduo. Per vandenį, kuris sujungtas su Dievo žodžiu, ir Šventąją Dvasią, Jėzus atlieka didžiulį darbą mumyse – atleidžia mūsų nuodėmes, atgimdo iš naujo ir mūsų vardus įrašo į amžinybės knygas. Altoriaus Sakramente mūsų mirtingus ir nuodėmingus kūnus Jėzus paliečia savo kūnu ir krauju. Jis mus aplanko taip pat per išorines priemones – duoną ir taurę, kai virš jų ištariami pašventinantys Kristaus žodžiai: „Tai yra mano kūnas“, „Tai yra mano kraujas.“ Tada Kristus ateina į šiuos žemiškus elementus, ir per juos, kaip Krikšte per vandenį, mums perduoda ant kryžiaus užtarnautą išgelbėjimo dovaną. Šios priemonės yra vadinamos „išoriniu Dievo žodžiu“, kuriuo Dievas prisiliečia prie mūsų regimai, juntamai, ir taria: „Džiaukis, tavo nuodėmės atleistos,“ „eik ir daugiau nebenusidėk.“ Šios priemonės gydo ne tik mūsų sielas, bet ir kūnus. Jos atveria mūsų ausis, kad jo klausytumės kaip mokiniai, atriša mūsų liežuvio ryšį, kad garsiai ir džiaugsminga širdimi išpažintume savo tikėjimą. „Viešpatie, praverk mano lūpas ir mano burna skelbs tavo šlovę.“

Pirštais paliesdamas kurčiojo ausis, Jėzus jį aplankė visagalinčio Dievo galia. Jis tokiu būdu pašventino jo kūną ir sugrąžino klausos bei kalbos dovaną. Jis atstatė pradinį gėrį įgimtosios nuodėmės pažeistam kūnui.

Posakis „Dievo pirštas“ reiškia tiesioginį Dievo įsikišimą į jo sutverto pasaulio tvarką. Kai tai vyksta, nelieka abejonių, jog tai visagalinčio Dievo darbas. „Tai Dievo pirštas“, tarė faraono kerėtojai uodams apnikus žmones ir gyvulius, kai Viešpats baudė faraoną trečia sloga. Viešpats ant akmens Mozei perdavė dvi akmens plokštes su Dešimčia įsakymų. Tuos įsakymus Dievas įrašė savo neribota galia – „jo paties pirštu.“ „Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė,“ sako Jėzus, parodydamas, kad visus stebuklus jis atlieka dieviškos prigimties dėka.

Žmonės, regėję kurčiojo išgydymą neabejojo, kad Jėzus tai padarė Dievo galia. Išoriniu Dievo žodžiu, Jėzus palietė ir jų širdis, todėl ir jie ėmė jį skelbti. „Kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.“ Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.” Jėzuje regimai atsiskleidė pranašo Izaijo išpranašauti mesijo ženklai: „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ „Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“ Amen.