15 rugpjūčio, 2021

11 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 18, 9-14

Palyginimą apie fariziejų ir muitininką Jėzus pasakė tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino. Jėzus tuo pranešė, kad Dievui nepatinka išdidieji ir puikieji. “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę,” liudija apaštalas Jokūbas. „Palaušiu jūsų išdidumą. Dangų virš jūsų padarysiu kaip geležį ir žemę - kaip varį,” skelbia Dievas Kunigų knygoje.

Tikėjimas yra Dievo dovana, ir Dievas ją suteikia nuolankiesiems. Pažvelgę į didžiųjų bažnyčios tėvų ir mokytojų gyvenimą, pamatysime, kad juose nebuvo nė krislelio išdidumo. Iki atsivertimo juose galėjo pasireikšti išdidumas, pasaulio garbės ir šlovės troškimas, tačiau gavę tikėjimo dovaną išdidumą jie paliko užnugaryje. Įtikėję į Jėzų su psalmistu jie ištarė: “Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo vardui teik garbę.” Bažnyčią lankančių žmonių tarpe išdidžių žmonių irgi beveik nerasime, nes “Dievas priešinasi išdidiesiems” ir savo malone jis lanko nuolankiuosius.

Išdidumas labiau nei bet kuris kitas jausmas savo pinklėmis apraizgo sielą. Pranašo Danieliaus žodžiais, “jų širdis pasiaukština, dvasia sukietėja nuo išdidumo.” Išdidūs žmonės nustoja apie save vertinti blaiviai, ima apie save galvoti geriau negu dera manyti. Neveltui Patarlių knygoje pasakyta: “Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.” Pasitaiko, kad net tikintis žmogus elgiasi neprotingai ir ima girtis prieš Dievą, nors Viešpaties žodis draudžia puikuotis prieš jį. (1 Kor. 1,29) “Joks kūnas tenesigiria prieš Dievą.”

Atėjęs į šventovę melstis fariziejus gyrėsi Dievui. “Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai.” Jo malda nebuvo malda, o labiau pagyrūniškas pokalbis su savimi.

Atėję į bažnyčią, žinodami kas esame Dievo akivaizdoje, mes pirmiausia nusižeminame ir išpažįstame savo nuodėmes. Mes patys savęs neteisiname, bet dėl Jėzaus Kristaus už mūsų nuodėmes pralieto kraujo, mes prašome jo malonės ir išteisinimo. Nes “jei sakytume, kad neturime nuodėmės, - klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.” Tačiau fariziejus nematė jokios priežasties sakyti: “Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.” Jis pats save padarė teisiu, nors, kalbant Apreiškimo knygos žodžiais, jis buvo tik “skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.”

Šventovėje tesimeldė du žmonės, bet fariziejus pirmiausia užsipuolė tuos, kurių ten nebuvo, išvadindamas juos “plėšikais, sukčiais, svetimautojais.” Sakydamas, “kaip kiti žmonės,” o ne "tam tikri žmonės", jis sudarė įspūdį, kad vienas tebuvo šventas. Po to jis atkreipė dėmesį į vienintelį su juo šventovėje buvusį maldininką. Dievo akivaizdoje jis jį ėmė įžeidinėti. “­... arba va kaip šis muitininkas”. Muitininko artuma fariziejuje sukėlė dar didesnį pasipūtimo ir išdidumo pojūtį. Neveltui Jėzus tokiems atsako: “Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!” “Vargas jums … fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.”

Palyginimu Jėzus moko atėjus į bažnyčią nesižvalgyti į kitus. Mes čia ateiname skaičiuoti ne kitų nuodėmes, o paprašyti Jėzaus nuimti mūsų asmeninių nuodėmių naštą ir pridengti mus savo šventumu. Mes čia ateiname priimti jo kūną ir kraują Sakramente, kuriuo Jėzus nuo mūsų nuima kaltę bei pasmerkimą ir padovanoja savo šventumą bei išgelbėjimą visiems, kurie jį tiki. Neleiskime mūsų nuodėmingai prigimčiai nukreipti žvilgsnį į artimą ir išdidžiai dėkoti Dievui, „kad nesu toks, kaip anas muitininkas.”

Muitininkas galėjo išpažinti savo nuodėmes, sakydamas: “Dieve, atleisk man, kad nesu toks, kaip tas fariziejus,” bet Dievas uždraudžia taip daryti. Tokios nuodėmių išpažinties Viešpats nepriims, nes nuodėmė nėra tai, ką apie ją mano žmonės. Atėję į bažnyčią mes turime pažvelgti į Dievo duotą sielos veidrodį – 10 Dievo įsakymų. Įžvelkime tame veidrodyje sielos dėmes – nuodėmes, kurias padarėme per savaitę peržengdami jo įsakymus, arba tai, ko nepadarėme ko iš mūsų reikalauja Dievas. Muitininkas žvelgė į savo sielą ir jos veidrodį matė nusėtą musėmis ir kitomis dėmėmis. Jis neturėjo jokios priežasties girtis, nes žinojo, kas jis yra. Jo atgaila atsiskleidė ir kūno kalba. Jis “stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’” Jis nieko kito nemaldavo, tik Dievo gailestingumo.

Palyginkime tariamai "teisųjį" fariziejų su teisiuoju Jobu. Jobas gulėdamas kančiose savo sieloje ieškojo nuodėmių, už kurias būtų vertas tokios Dievo bausmės, tačiau akis badančių nuodėmių savyje nerado. Atvykę trys draugai norėjo jį paguosti, bet pokalbis natūraliai pasikreipė į jo kančios priežastį. Jie norėjo įrodyti, kad jo visos bėdos ir kančios yra nuodėmių pasekmė. Jobas, nors sutiko, kad yra nusidėjėlis Viešpaties akivaizdoje, savyje negalėjo rasti jokios didelės kaltės. Juk jei Dievas mus baustų už kiekvieną nusižengimą, tai psalmisto žodžiais, “kas, Viešpatie, išliks gyvas?” Jobas nežinojo, kad mūsų labui Dievas nusprendė išbandyti jo tikėjimą. Šėtonas Dievui prieš tai tvirtino, kad Jobas esąs dievobaimingas tik išoriškai, vien todėl, kad Viešpats jį dosniai laimina gyvenime. “Ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.” Dievas leido šėtonui išmėginti Jobą. Net žmona jam tarė: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ „Nepaisydamas visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą.” Jis “persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą ir [lyg tas Jėzaus palyginimo muitininkas] atgailavo dulkėse ir pelenuose.“ Galiausia Dievas jį dvigubai palaimino. Jobas skyrėsi nuo fariziejo. Dievo akyse jis buvo teisus, tačiau jis savęs tokiu nelaikė. Tuo tarpu fariziejus save laikė tokiu šventu, kad sau leido net smerkti kitus žmones, jau nekalbant apie tą atgailaujantį nusidėjėlį.

“Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje,” sako Patarlių knyga. Jėzus praneša, kad išdidumo jausmas nėra iš Dievo, o iš pasaulio. Jei kitos nuodėmės taip pat žlugdo žmogų, jos labiau pavergia kūną, nei širdį. “Išdidus žvilgsnis ir pasipūtusi širdis“ tai dvasinės prigimties nuodėmė. “Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą,” liudija Patarlių knyga. Jėzus sako, kad išdidumas – tai iš širdies išplaukianti nuodėmė. “Iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, … pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas… Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”. Ten, kur yra išdidumas, nelieka vietos meilei. Jos vietą užima savimeilė. Juk tikroji meilė, kaip liudija apaštalas Paulius, neišpuiksta.

Išdidumas turi savo tėvą. Jėzus jį vadina melo tėvu. Tai šėtonas – viso blogio ir žmogaus nuopuolio priežastis. Dievas sukūrė grožio angelą, kuris tapo toks išdidus, kad panorėjo tapti lygus Dievui. Todėl Dievas jį nustūmė į pragarą. “Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau?” – sakoma Izaijo knygoje. “Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’ Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.” Adomą ir Ievą melo tėvas irgi sugundė panašia nuodėme. “Tą dieną, kurią valgysite nuo [to medžio], atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.”

Tesaugo mus Dievas nuo išdidumo. “Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus,” moko mus apaštalas Petras. „Kad per daug neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų,“ liudija apaštalas Paulius, „man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau.” “Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu,” sako jis. “Ne tas pagirtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria,” liudija psalmistas. “Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.” Jis išgelbsti net atgailaujantį nusikaltėlį ant kryžiaus. Jis atleidžia nuodėmę ir atgailaujančiam muitininkui. O tiems, kurie pasitiki savo pačių teisumu, o kitus niekina, Jėzus sako: “Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.” Amen.