Šiandienos evangelija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzaus pranašystę apie Jeruzalės sugriovimą. Ramybės kunigaikštis įžengė į miestą, bet Jeruzalė nepažino kas jai neša ramybę. Žydų tauta, nors žmonių minia prie Jeruzalės vartų sutiko Jėzų su palmių šakomis, nepažino jos aplankymo meto. Todėl prisiartinęs prie miesto „Jėzus verkė jo“, nes praėjus 30-čiai metų jame „neliks akmens ant akmens.” Antroje dalyje Lukas pasakoja apie šventovės išvalymą. Jėzus išvarė iš šventyklos kiemo prekiautojus. „Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.”

Abu įvykiai tiesiogiai susieti su mūsų atpirkimu. Romėnai sugriaus žydų šventovę, nepalikdami „akmens ant akmens“. Po savaitės žydų tauta sugriaus Dievo šventovę Jėzaus asmenyje. Tas, kuris šventovę išvalė nuo plėšikų lindynės, bus nukryžiuotas tarp dviejų plėšikų, kad mus savo krauju ir nekalta mirtimi nuvalytų nuo nuodėmių ir padovanotų amžinąjį išgelbėjimą visiems, kurie jį tiki. Jėzus kartu nurodo į būsimą jo, o per jį ir mūsų, pergalę prieš mirtį – Velykų rytą. „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Evangelija apie Jeruzalės sugriovimą skaitoma 10 sekmadienį po Trejybės, nes šis sekmadienis dažniausiai būna rugpjūčio pradžioje, kai šio mėnesio 10 dieną Romos kariuomenė įžengė į miestą. Žydų tauta buvo viena iš maištingiausių Romos imperijoje, ir kai šeštame mūsų eros dešimtmetyje Roma patyrė vidinių politinių sunkumų, tauta sukilo. Pradžioje sukilimas buvo sėkmingas – sukilėliai nužudė 5000 imperijos kareivių, dėl ko kilo didžiulis keršto troškimas Romoje. Todėl kai būsimų imperatorių – Vespasijaus ir jo sūnaus Tito – vadovaujama kariuomenė vėl prisiartino prie miesto, šį kartą ji Jeruzalę apsupo pylimu, kad jos gyventojai neturėtų galimybės pasitraukti. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad apgultame mieste buvo apie milijonas žmonių, kurių didžioji dalis buvo atvykę švęsti Velykų. Apgultis truko penkis mėnesius ir rugpjūtyje Romos kariuomenė įveikė gynybą ir miestą sugriovė. Apie patirtus bado baisumus ir Romos kerštą detaliai aprašė Juozapas Flavijus, kuriam, nors judėjui, Romoje stovėjo paminklas. Vertindamas maišto padarinius, Juozapas juos vadina neabejotina Dievo bausme.

Todėl daugiau nei prieš trisdešimt metų iki šių įvykių į Jeruzalę įžengęs Jėzus liūdėjo. Jis liūdėjo ne dėl savęs, nors žinojo, kad Tėvo valia jis bus nukryžiuotas – taps Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmes, bet dėl Jeruzalės. Kai jį vedant nukryžiuoti jį lydėjusios moterys verkė, Jėzus pasakė: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’“ Dabar, kai įžengiant į miestą, mokiniai jam rodė miesto didybę ir šventovės rūmus, Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens.“ Todėl, Luko liudijimu, prisiartinęs prie miesto Jėzus verkė. “O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“ Jėzus tiksliai išpranašavo Romėnų keršto planą. „Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.”

Jėzaus žodžiai liudija, kad ramybė slypi ne karde, o Dievuje. Žydai manė, kad Dievas buvo jų pusėje, tačiau labiau jie suklysti negalėjo. Tuo tarpu krikščionys, žinodami Jėzaus pranašystę, paliko Jeruzalę. Kaip liudija bažnyčios istorikas Eusebijus, „Jeruzalės bažnyčia gavo pranašišką nurodymą, dar karui neprasidėjus, apleisti miestą… Kristaus ištikimiesiems iškeliavus iš Jeruzalės, nebeliko šventų žmonių nei karališkoje žydų sostinėje, nei visoje Judėjoje.“ „Kam įdomu sužinoti [kokia buvo karo eiga ir atskiri įvykiai], gali pasiskaityti Juozapo parašytuose darbuose.“

Jėzus verkė dėl Jeruzalės, nes Jeruzalė atmetė Dievo Sūnų ir jo atneštą ramybės žinią. Tas, kuris nešė ramybę, ramybės mieste (Jeru-salem) bus prikaltas prie kryžiaus. Jis bus tas statytojų išmestas akmuo, tačiau Velykų rytą tas akmuo pasirodys esąs kertinis. „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‚Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia’.“

Įžengęs į Jeruzalę Jėzus iš karto ėjo į šventyklą iš kurios pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: “Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.”

Šventovė buvo žydų maldos vieta. Tai buvo susitaikymo su Dievu vieta – joje buvo visų švenčiausioji, kurioje kartą metuose vyriausias kunigas aukojo auką Dievui už visos tautos nuodėmes. Iki Kristaus kryžiaus aukos, kaip buvo nurodyta Mozės įstatyme, joje buvo aukojamos kraujo aukos už žmonių asmenines nuodėmes. Iš toliau atvykę piligrimai negalėjo su savimi atsinešti ožių, ėriukų ar kitokių aukų, todėl šventovės kunigai pasirūpino, kad šventovės kieme aukų būtų galima nusipirkti. Kaip kartais būna, kilnus tikslas ilgainiui degradavo, ir šventa vieta pasidarė lyg koks turgus – apgavysčių ir kitokių sukčiavimų vieta. Dangiškojo Tėvo namai turėjo būti maldos namai, o jie tapo turgaus vagių vieta. Todėl „įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir tarė jiems: ‘Parašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!’“

Evangelistas Morkus praneša, kad sakydamas „Mano Namai vadinsis maldos namai“, Jėzus pridūrė: „visoms tautoms.“ Kaip gi šventovė gali būti maldos namai visoms tautoms, jei į ją galėjo užeiti tik žydai? Prie įėjimo kabėjo užrašas, grasinantis mirtimi kiekvienam nežydui įėjusiam į šventovę. Apaštalą Paulių šventovėje pamatę žydai norėjo užmušti akmenimis, o atbėgus Romėnų kareiviams, jie sakė: „Jis net atsivedė šventyklon graikų ir suteršė šią šventą vietą.“

Atsakymą dėl maldos namų visoms tautoms pateikia pats Jėzus, sakydamas, kad Dievo šventovė yra jo kūnas. Dievo Sūnus – Dievas iš Dievo, apsigyveno žmoguje. Šventosios Dvasios veikimu per mergelę Mariją jis priėmė kūną, todėl jo kūnas tapo Dievo šventove. „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Ši šventykla Didįjį Penktadienį buvo sugriauta. Jei Jeruzalės šventykloje žmonės už savo nuodėmes aukojo gyvas aukas, nes pagal Mozės įstatymą, „be kraujo praliejimo nėra [nuodėmių] atleidimo“, tai Kristus „savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.“ „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes,“ tęsia laiško žydams autorius. Tik „Kristaus kraujas, kuris … paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalo mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.“ „Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių,“ paaiškina apaštalas Jonas.

Praliejęs savo kraują už mūsų nuodėmes Kristus užantspaudavo Senąjį Testamentą arba Senąją Sandorą. Jeruzalės šventyklos aukos tapo nebereikalingos. Jis įsteigė Naująjį Testamentą jo krauju. Prieš jo mirtį, Žaliąjį Ketvirtadienį, jis mums paliko Altoriaus sakramentą, per kurį mums perduoda ant kryžiaus užtarnautą nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą. „Paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: ‚Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti‘.“ Dabar mums nuodėmės atleidžiamos per Naujosios Sandoros kraują – Bažnyčioje per Kristaus kūną ir kraują Altoriaus sakramente, „o kur jos atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes,“ liudija Dievo žodis.

Šventovės išvalymas turi dvasinę prasmę. Apaštalas Paulius klausia: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ Mes esame tie gyvieji akmenys – Dievo Bažnyčia, „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, … tampantis šventykla Viešpatyje.“ Todėl, „jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla ­ tai jūs!“

Dievo žodis mus moko laikyti savo šventyklą nesuterštą, „kad jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi.“ Simboliškai kalbant, mus supančios nuodėmės yra tie negailestingi Romos kareiviai, kurie nori pasikasti po mūsų gyvenimo pamatais. Neleiskime nuodėmėms ir piktoms ydoms mus apgulti, kaip tie Romos kareiviai buvo apsiautę Jeruzalę. Jėzaus žodžiais kalbant, supraskime, „kas mums šiandien atneša ramybę.“ Todėl neleiskime nuodėmei apjuosti mus pylimu, apgulti iš visų pusių ir galiausiai mus suspausti, nes tada lieka tik laiko klausimas kada ji parblokš mus ant žemės. Prašykime, kad Jėzus savo žodžiu ir Šventosios Dvasios pagalba išvalytų mūsų širdies šventovę – susukęs iš virvučių rimbą, išvytų iš mūsų kūno šventyklos nuodėmes – išbarstytų tuos nedorų keitėjų pinigus ir išvartytų jų stalus“. Juk „Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui,“ sako apaštalas Paulius. Todėl „kiekvienas teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.“ Aukokime Dievui dvasines padėkos aukas, ragina jis, tai yra „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ „Kas taip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.“ Amen.