9 sekmadienis po Švč. Trejybės
Palyginimu apie talentus Jėzus moko mus naudoti asmeniškai skirtas Dievo dovanas jo garbei. Šios dovanos yra mūsų asmeniniai gebėjimai – asmeniniai talentai, kuriuos Dievas mums suteikė gimstant šiame pasaulyje. Net materialios gėrybės, kurias mes sukaupiame darbu, giliau pažvelgus irgi yra Dievo dovana – jo talentai. Tai palyginimas yra apie mūsų gyvenimą Dievo akivaizdoje nuo gimimo iki iškeliavimo valandos. Pirmuosius du tarnus pašaukęs duoti apyskaitą, Dievas pavadino gerais ir ištikimais. Trečiasis tarnas žemiškas dienas praleido tingėdamas. Jis gyveno egoistiškai, tik savo malonumui. Dievas ir jam davė talentą, bet jo jis nepanaudojo jo garbei. Po mirties jis bandė logiškai teisintis, tačiau pasiteisinimai buvo atmesti.
Tas kilmingas žmogus, kuris prieš iškeliaudamas į tolimą šalį, pavedė tarnams savo turtą, yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jėzus šį palyginimą pasakė žemiškos tarnystės pabaigoje, prieš pat įžengdamas į Jeruzalę. Ten savo kryžiaus mirtimi jis atliko mūsų išgelbėjimo darbą – mus atpirko amžino pasmerkimo numirdamas už mūsų padarytas asmenines nuodėmes. Jis mūsų kaltinimo raštą prikalė prie kryžiaus. Jis prisikėlė, parodydamas, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi ir kad mes gyvensime po mirties. „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.“ Savo kūnu jis įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje. Tačiau jis su mumis yra „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ir lanko bažnyčioje savo šventuoju žodžiu, perduoda išganymo malonę savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente.
Kristus trims tarnams pavedė savo turtą, kurį įvertino to meto piniginiu vienetu – talentais. Gimstant pasaulyje Dievas mums duoda talentų. Jie – Dievo dovana. Talento mes neįsigysime jokiomis pastangomis, tačiau laisva valia galime jį panaudoti arba „užkasti į žemę.“
Kadangi tai nuo Dievo, mes talentą turime panaudoti ne tik savo naudai, bet ir Dievo garbei. Palyginimu Kristus kelia klausimą, ar bent dalį mūsų talentų mes paskyrėme Dievui, nes kiekvienas „turėsime duoti apyskaitą tam, kuriam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta jo akims.“ „Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią,“ sako apaštalas Paulius. Net mūsų auka bažnyčioje, kurią mes laisvanoriškai atiduodame Dievo žodžio skelbimui ir jo namų išlaikymui, yra mūsų tarnavimas Dievui – tai dalelė talento, kurį paskiriame Dievui.
"Esama skirtingų malonės dovanų,“ sako apaštalas Paulius, „tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.“ Tie talentai arba Dievo dovanos priklauso nuo to, „kokia malonė mums suteikta.“ „Kas dovaną tarnauti tetarnauja, kas mokyti tegul moko, kas paraginti tegul ragina; kas dovaną šelpti tegul šelpia dosniai, kas vadovauti tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu.“ Apaštalas mus ragina dėkoti Dievui. „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“
Šie tarnai ne patys atėjo pas Viešpatį, bet jis juos pašaukė. Tai buvo po ilgo laiko. Sugrįžęs „pradėjo daryti su jais apyskaitą,“ sako Kristus, nurodantis į laiko pabaigą, kai jis sugrįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Vieniems tai bus diena, kai jį iš naujo „išvys kiekviena akis.“ Kitiems – kai po mirties jų sielos, gaus perkeistus, nemirtingus kūnus. „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save,“ sako apaštalas.
Pirmieji du tarnai atnešė kitus penkis ir du talentus. “Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du,” tarė antrasis. Abu juos Dievas pavadino ištikimais. Jie buvo pakviesti į amžinąjį džiaugsmą. “Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!” Būti Dievo artumoje, tai visų šio laiko kentėjimų ir išbandymų pabaiga, tai amžinasis džiaugsmas. Neveltui psalmistas sako: “Tavo Artume džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje amžina linksmybė.” “Iš tiesų Dievo karalystė … yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje,” liudija apaštalas Paulius. Šie ištikimi tarnai suprato, kad talentas ne jų nuosavybė, o Viešpaties dovana. “Tu man penkis talentus davei, aš pelniau kitus penkis.” Jie buvo pakviesti į jo ištikimų žmonių dangišką minią, kuri džiaugsmingai su visais angelais ir dangaus pulkais šlovina Dievą jo Dievo. „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo Viešpaties džiaugsmą!”
Trečiasis tarnas teisinosi. Jis nepanaudojo jam duoto net to vieno talento. Jis dykinėjo, Dievo atžvilgiu buvo tinginys, jam duotą žemišką malonės laiką praleido tuščiai. Prie jo tinginystės dar prisidėjo stačiokiškas išdidumas. Pakviestas duoti apyskaitą, pabaigęs apsigynimo kalbą, jis pasakė: “Imk, grąžinu tai, kas tavo.” Tiesa, jis ištarė, “pasielgiau taip, nes tavęs bijojau - tu žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei, todėl nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje.” Ar jo pasiteisinimas ko nors vertas? Ar jo žodžiuose buvo bent krislelis atgailos?
Teisusis Teisėjas jį teisė jo paties žodžiais. “Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis.”
Evangelistas Lukas šį Kristaus palyginimą papildė žmonių reakcija. Kai Teisėjas paskelbė nuosprendį: “Atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų,” žmonės sakė: “Valdove, bet anas jau turi dešimt.” Teisėjas paaiškino, kad talentas buvo ne jo nuosavybė, o laikinai jam patikėtas su sąlyga, kad “pinigus leis į apyvartą.” “Argi aš negaliu su savo pinigais daryti ką noriu?” Trečiasis visą gyvenimą buvo tinginys. Jis nė vienos valandos nedirbo Viešpaties vynuogyne, o tikisi denaro. Jei bent valandą būtų tarnavęs Viešpačiui, Dievas jam būtų pasakęs: „Aš noriu ir šiam paskutiniam duoti tiek, kiek nešusiems visą dienos ir kaitros naštą.“ Todėl teisėjas žmonėms atsakė: “Atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.” Ir pridūrė: “Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.” “Šį netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.”
Palyginimu Jėzus ragina mus panaudoti Dievo duotą malonę jo labui. Jis primena, kad tas, kuris Viešpaties malonės nepanaudoja, ją praranda. Tas trečiasis tarnas netikėjo Dievą. Nors Kristus atpirko ir tą trečiąjį, savo gyvenimu anas parodė, kad Dievas jam nereikalingas, gyveno egoizmo pilną gyvenimą. Apaštalas Paulius sako: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ Kalbant metaforiškai, „trečiasis sėjo tik savo kūnui,“ o „kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį. Kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“ Trečiasis tarnas akivaizdžiai pademonstravo, kad Dievo patikėtą malonę jis laikė už nieką. „Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje.“ Teismo dieną išdėstęs savo filosofijas jis išdidžiai tarė: „Va, imk kas tavo.“
Mes esame išgelbstimi iš malonės per tikėjimą, nes Kristus numirė už kiekvieną iš mūsų, bet kur nėra gerų darbų Dievo garbei, ten tikėjimas yra miręs. Juk tikėjimo nereikia mokyti daryti gerus darbus. Tikinti širdis juos daro savaime. Ji be jokio murmėjimo daugina tų talentų skaičių Dievo garbei ir tai daro su džiaugsmu. „Ji klausosi Dievo žodžio, ir išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu,“ sako Kristus. “Kiekvienas, kuris girdi Dievo žodį ir jį vykdo, duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“ Amen.