„Jūs esate žemės druska,“ Jėzus ištarė mokiniams. Norint suprasti šiuos žodžius, pirma pažvelkime koks yra druskos tikslas.

Šiandien mes manome, kad druskos tikslas yra pagardinti maistą, kad jis būtų skanesnis, tačiau Biblijos laikais druska turėjo kitokią paskirtį. Tuomet nebuvo jokių elektrinių šaldymo priemonių, todėl aname karštame klimate druska buvo geriausia priemonė saugoti maistą nuo sugedimo. Druska ištraukia iš maisto vandenį. Visoms gyvoms būtybėms reikia vandens, net bakterijoms, todėl kur yra druskos, jos negali daugintis. Ištirpusi ląstelėse ir sumažinusi jose vandens kiekį, ji padaro skirtingą slėgį tarp mikroorganizmų vidaus ir jų išorės, dėl ko jie žūva. Be to druska yra toksiška daugumai mikrobų. Šią saugančią druskos savybę žmonės pastebėjo nuo neatmenamų laikų. Jie taip pat žinojo, kad kur jos per daug, niekas neauga. Izraelyje yra jūra, kuri yra vadinama Negyvąja jūra. Todėl žmonės visuomet su druska elgėsi atsakingai. Kur persūdoma, juos labai troškins arba maistas taps nebevalgomas.

Sakydamas „jūs žemės druska,“ Jėzus apaštalams primena, kad Dievo žodžiu jie turi saugoti pasaulį nuo sugedimo. Jie turi skelbti žmonėms Dievo valią, jo Dešimt įsakymų, kurie turi būti nuolatiniu mūsų gyvenimo vadovu. Kaip druska naikina mikrobus, taip apaštalai turi raginti žmones saugotis nuo nuodėmės. Tačiau druską reikia taikyti atsakingai. Jei Dievo žodžio sėklą reikia berti pilna sauja, tai druską reikia barstyti saikiai. Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams sako: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.“ Per didelis druskos kiekis gali turėti neigiamas pasekmes. Krikščionis turi priminti artimui Dievo žodžiu apie nuodėmę, bet ne tam, kad jį pasmerkti, o tam, kad Viešpaties žodis jį paliestų gydančios atgailos skausmu. Net tikintiems žmonėms kartais reikia užberti druskos, nes žmogaus prigimtis yra kintanti ir jai visada gresia tikėjimo atšalimas bei nuopuolis į nuodėmes.

Jėzus taip pat primena apie sūrumą praradusią druską. „Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?” Iš tiesų būna druskos netekusios savo savybių. Ji atrodo kaip druska, bet yra nesūri, nes ji būna užteršta kitais mineralais, dėl ko praranda skonį arba jis tampa nemalonus. Šiais žodžiais Jėzus įspėja Bažnyčią. Ir jai visada gresia pavojus susilieti su pasauliu ir užteršti Kristaus mokymą šio pasaulio priemaišomis. Tokia bažnyčia nebepajėgs tinkamai priminti žmogui apie nuodėmę, tai yra nustos nuodėmę vadinti tikruoju vardu. Jos mokymas taps nebetyras - druska nebeteks sūrumo. Ji niekam nebetinks ir Dievas ją išmes žmonėms sumindžioti. Todėl apaštalas Paulius krikščionims, ir ypač kunigams, pataria: “Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.” Jis nesako nustoti bendrauti su pasauliu, “nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio,” bet turėti druskos tikėjimo broliui ar seseriai, kad jis netaptų bažnyčiai nešlovę užtraukiančiu nusidėjėliu.

“Jūs ­ pasaulio šviesa.” Prigimtyje patys būdami pažeisti įgimtosios nuodėmės ir mirtingi, mes savęs nevadiname šviesa. Mūsų šviesa yra Kristus. Jono evangelijoje įtariai į jį žiūrintiems fariziejams, nes jis neleido užmušti akmenimis nusidėjusios moteriškės, Jėzus ištarė: „Aš ­ pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.”

Jėzus nesako, kad jis yra šviesa dangui ar angelams. Jis yra šviesa pasauliui, tai yra žmonėms, kaip parašyta, “kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje.” Neužtenka apskritai regėti šviesą. Jėzus mums liudija apie “gyvenimo šviesą,” tai yra šviesą, kuri mus veda į amžinąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, žmogus dėl regėjimo silpnumo gali nustoti matyti daiktus. Apakęs žmogus iš viso gali neregėti šviesos, tačiau jei jis tiki Dievą, ateina į bažnyčią, priima sakramentą ir gyvena kaip moko Jėzus, jis bus išgelbėtas. Kita vertus, žmogus gali turėti sveikas akis, bet dėl netikėjimo žengti į pražūtį. Jo siela „tūno tamsoje ir mirties ūksmėje” nes neturi gyvenimo šviesos. Jėzus sako: “Jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!” Tenušviečia Jėzaus žodis mūsų sielas, kad pagal jį matuotume savo žingsnius. “Kas seka manimi,” sako Jėzus, “ nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.” Tebūna jo „žodis ­ žibintas mūsų žingsniams ir šviesa mūsų takui.”

Kai Jėzus taria: “Jūs ­ pasaulio šviesa,” jis mokiniams paliepia šviesti jo šviesą. Kaip Jonas Krikštytojas, kuris „pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą,” jie turės skelbti Kristų. Mokydamas apie šviesą pasauliui, Jėzus pateikia žibintuvo pavyzdį. “Niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.”

Tas degantis žiburys yra jis. “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir norėčiau, kad ji jau liepsnotų!” Jis yra ta deganti žvakė, o žibintuvas, nuo kurio jis skleidžia šviesą, yra Bažnyčia. Šviesa šviečia “visiems, kas yra namuose.” Tie namai yra ne tik bažnyčios žmonės, bet ir visas pasaulis, nes apaštalams Jėzus paliepė: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.”

“Niekas nevožia indu degančio žiburio,” sako Jėzus Bažnyčiai. Kai žydų sinedrionas mokiniams paliepė nustoti skelbti Kristų – užvožti žiburį po indu – Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.” Bažnyčia nekonfrontuoja su pasaulietine valdžia, net jei toji pagoniška, tačiau jokiomis aplinkybėmis "užvožti degančio žiburio.” Jei pasaulietinė valdžia siektų uždrausti skelbti Dievo žodį, ji vadovausis Petro principu. “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.” Net persekiojama Bažnyčia, kada iš jos atimami maldos namai ir ji pasitraukia į “katakombas,” net požemiuose ir rūsiuose ji stato žiburį į žibintuvą ir skelbia Kristų, “visiems, kas yra tuose namuose.” Tačiau kai priespauda pasibaigia, tikroji bažnyčia tampa miestu ant aukštumos, kurio “neįmanoma nuslėpti, nes jis pastatytas ant kalno.” Kaip saulė siunčia savo spindulius, taip Bažnyčia skleidžia Kristaus evangelijos šviesą.

Pasaulis ir šėtonas jau ne kartą siekė užvožti žiburį po žibintuvu. Šėtonas manė švenčiąs pergalę, Pasaulis ir šėtonas jau ne kartą siekė užvožti žiburį po žibintuvu. Šėtonas manė švenčiąs pergalę, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Kristaus kančioje ir mirtyje jis manė, kad užgesino tą žiburį, “kuris buvo žmonių šviesa.” Užritinus akmenį ant kapo jis tikėjo, kad šis žiburys buvo garantuotai užvožtas. Tačiau Velykų rytą saulei tekant akmuo buvo nuristas ir Kristaus šviesa vėl suspindėjo virš “sėdinčių tamsoje ir mirties ūksmėje.” “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra, jis prisikėlė!”

Užvožusi žiburį po dangčiu, Bažnyčia nustotų būti tikroji Kristaus Bažnyčia. Ji taptų sūrumo netekusia druska. Ji netektų Šventosios Trejybės palaimos, nustotų būti Dievo Bažnyčia ir Kristaus nuotaka. Kristaus žodžiais, “ji niekam netiktų” ir ilgainiui taptų sumindžiota šio pasaulio. Tad teišlieka Bažnyčios mokymas tyras, teatlieka ji jai pavestą užduotį – skleidžia Kristaus mokymo šviesą "iki žemės pakraščių", kad jos nušviesti “visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.”

Kristus paliepia apaštalams būti šviesa pasauliui, kad žmonės pažintų Dievą ir jį šlovintų už malonę bei išgelbėjimą. Ne tik apaštalams, bet ir visiems tikintiesiems jis paliepia liudyti ir skelbti jo mokymą. Jis ragina taip pat turėti truputį druskos, kad pažinę šviesą, žmonės išliktų prie tyro Dievo žodžio mokymo ir nepasiklystų nuodėmėse. Jėzus taip pat ragina mus jo žodį liudyti ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu, kad krikščionių mokymas nesiskirtų nuo darbų, nes žmonės mėgsta žiūrėti ne vien į mokymą, bet ir į Dievo valios liudytojų gyvenimą. Vis dėlto Jėzus nesakė, kad “žmonės regėtų [vien tik] jūsų gerus darbus”, nes jis pats atpirko ir išgelbėjo mus savo dieviškuoju darbu – savo šventu krauju ir mirtimi. Jis sako: “Tad tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje,” ir po to dar priduria, “kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.” Amen.