Evangelistas Jonas liudija, kad ta didžiulė minia sekė Jėzų į dykumą, nes regėjo stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus gydė ligonius ne todėl, kad jis būtų žemiškasis gydytojas, bet todėl, kad tai buvo vienas iš Mesijo ženklų. Jonui Krikštytojui prieš mirtį pasiuntus mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Praneškite Jonui: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami.“ Jėzus tai darė dieviškos prigimties galia, nes Jėzus – Dievas ir žmogus viename asmenyje – amžinasis Žodis per Mergelę Mariją priėmęs kūną.

Išgydydamas ligonių kūno negalias, Jėzus taip pas juos atnaujindavo dvasioje. Nors tikėjimą Šventoji Dvasia mums padovanoja per skelbiamą Dievo žodį, jis dar labiau sustiprėja, kai pradedame patirti Dievo vedimą gyvenime. Išgiję nepagydomi ligoniai, kaip tas buvęs raupsuotas, „balsu šlovindavo Dievą.“ Jiems nebereikėjo papildomų Dievo įrodymų – Dievo rankos galią jie patyrė savo kūnu ir siela. Net netikintys, neviltyje patyrę Dievo pagalbą, kai jos gauti nebuvo iš kur, įtiki į Dievą ir ateina jam padėkoti bažnyčioje. Tegu jie nenustoja klausęsi Dievo žodžio, kad jų tikėjimas taptų tikras ir išganingas, kad jie pažintų Dievą – Šventąją Trejybę, kuri juos išgelbėjo. Taigi, ligonių gydymas Jėzui nebuvo pagrindinis dalykas. Jo tikslas buvo žmonėms atskleisti Dievą, kad jie pažintų „vienintelį tikrąjį Dievą“ ir gyventų pagal jo valią. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus ­ Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“

Žmonės Jėzų atsekė į dykumą. Jėzus ten pasitraukė, nes netoli Jeruzalės išgydžius 38 metus sergantį ligonį, Fariziejai jį apkaltino Dievo įstatymo laužymu, kadangi Jėzus jį pagydė šabo dieną. „Jūs neturite savyje Dievo meilės“, atsakė jis jiems ir pasitraukė į Galilėjos dykumą už ežero. „Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“

Dienai baigiantis, jo mokiniai sakė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti.“ Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti.“

Evangelistas Jonas papildo šį Morkaus liudijimą, sakydamas, kad Jėzus paklausė Pilypo: “Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” Jis jį klausė nė todėl, kad nežinotų kaip pavalgydins žmones, bet kad mokiniai labiau patirtų Dievo visagalybę. Pilypas buvo tas, kuris norėjo Dievą labiau pažinti proto galiomis, o ne gyvenimu. Kartą jis Jėzaus paprašė: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?“ Ir šį kartą Pilypas nesuprato Jėzaus klausimo. Juk logiškai samprotaujant, net ir pusės metų atlyginimo neužtektų visiems pavalgyti. “Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.” Apaštalas Andriejus jam paantrino: “Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!”

Evangelistas paaiškina, kad Jėzus „klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.“ Jėzus mėgino Pilypą, norėdamas sustiprinti jo tikėjimą. Jis galėjo stebuklą padaryti iš karto, net neužduodamas klausimo, bet tada apaštalai galbūt nebūtų taip akivaizdžiai patyrę Dievo visagalybės. Ir mus Jėzus ragina gyvenime pasitikėti Dievu. Kur protas sako, kad tai neįmanoma, tikėjimas remiasi Dievo visagalybe. Neveltui Jėzus metaforiškai pasakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ ­ ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“

Prieš padaugindamas duoną Jėzus dėkojo dangiškajam Tėvui, primindamas, kad ir mes, kai sėdamės už stalo padėkotume Dievui. Tada jis „davė duoną išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo.“ Dievo Sūnus savo rankomis „laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms,“ o kai tie pavalgė, pasakė mokiniams: “Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.” Iš penkių miežinės duonos kepalėlių jie pripylė dvylika pintinių gabaliukų.

Žmonės buvo sužavėti Jėzaus stebuklo. Penkiais duonos kepaliukais jis pavalgydino penkis tūkstančius vyrų. Visi buvo priblokšti. Nors Dievo ranka juos laimino kasdieniniame gyvenime, jie tą palaimą ne visada įžvelgė. Su mumis būna panašiai. Mes nesistebime, kai Dievas iš kelių grūdelių išaugina gausų derlių. Pripratome prie jo kūrinijos tvarkos, ne visada joje įžvelgiame jo rankų darbą. Todėl „Tėve mūsų“ maldoje Jėzus mus mokina sakyti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, kad įžvelgtume jo apvaizdą mūsų gyvenime. Psalmistas regi Dievo rankų darbą, mato Dievo stebuklus jo kūrinijos grožyje. Ar kuris žemiškasis poetas pajėgtų ištarti kaip Dievo Dvasios įkvėptas psalmistas?

„Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą...  Danguose jis pastatė palapinę saulei. Lyg nuotaka ji išeina iš už savo jungtuvių užuolaidos ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu... nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali...“ „Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti... iš tolo supranti mano mintis... Tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose... Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!“

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės kalbėjo: “Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.” Jo dieviškos prigimties, kurią regėjo trys apaštalai Jėzaus atsimainymo metu, žmonės negalėjo matyti, todėl jie laikė jį tik pranašu. Jų akyse jis buvo pranašas, nes tik pranašai Dievo vardu galėjo padaryti stebuklus. Tačiau apaštalai žinojo jį esantį Dievo Sūnų, kuris vardan mūsų išgelbėjimo tapo žmogumi. Dvasine prasme – jie bus tie „dvylika pintinių duonos gabaliukų,“ kurie maitins žmones duona iš dangaus – skelbs, kad Jėzus daugiau nei pranašas, o „mūsų Gelbėtojas..., kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija.“

Evangelistas baigia pasakojimą ironiška gaida, kaip minia pajutusi materialią naudą nusprendė Jėzų paskelbti karaliumi. Jis vartoja žodį „pasigriebti“, nes minia nusprendė jį paskelbti karaliumi per jėgą, todėl „Jėzus, tai supratęs, ... pasitraukė pats vienas į kalną.“ Jam nereikėjo jokio žmonių pripažinimo, nes jis – karalius išaukštintas ne žmonių rankomis, o Tėvo Sūnus amžinasis, karalių karalius prieš visus amžius. Ši jo karalystė 33 metus buvo nužengusi ant žemės, kai Dievo Sūnus priėmė „kūną ir gyveno tarp mūsų.“ Ši karalystė ir šiandien mus aplanko per jo žodį ir Sakramentą. Ji galiausia apsireikš jo antrojo atėjimo metu, kada visa „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Tada ir mes, kurie „turime Dvasios pirmuosius vaisius“, išvysime galutinį savo išvadavimą ir „mūsų kūno atpirkimą.“ Amen.