11 liepos, 2021

6 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 28, 16-20

Kaip visi svarbiausi Dievo valios apsireiškimai įvyko ant kalno, taip ir Didįjį paliepimą mokyti bei krikštyti žmones Jėzus davė ant kalno. Ant Morijos kalno Dievas išbandė Abraomo tikėjimą, nurodydamas į būsimą jo Sūnaus auką. 10 įsakymų Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Jėzaus atsimainymas, kai virš jo žmogiškos prigimties suspindėjo dieviškoji, įvyko ant Taboro kalno. Ant Golgotos kalno Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus ir savo krauju atpirko mūsų nuodėmes. Galiausia, prieš įžengdamas į dangų, Jėzus ant kalno duoda mokiniams Didįjį paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Apie būsimą susitikimą Galilėjoje Jėzus pasakė dar Didžiojo ketvirtadienio naktį: „Prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją.“ Velykų rytą prisikėlęs Jėzus moterims pakartojo: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ Vykdydami Jėzaus paliepimą vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Čia jis jiems pasirodė paskutinį kartą ir ištarė svarbiausia, ką norėjo pasakyti prieš grįždamas į savo dangiškos šlovės sostą. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“

Žemiškos tarnystės metu Jėzus taip pat siuntė mokinius skelbti evangeliją, tačiau tada sakė: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis.“ Prisimename tą įvykį su moteriške kananiete, kuri jo prašė pagydyti velnio varginamą dukrą. Išganytojas, norėdamas parodyti jos gilų tikėjimą mokiniams, tada atsakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tik kai moteriškė nuo jo nesitraukė, jis ištarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir jos duktė pasveiko tą pačią valandą. Tačiau dabar Jėzus sako: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ - ne tik žydų, ne tik kananiečių, bet visų tautų. Apaštalas Paulius klausia: „Argi Dievas ­ tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas.“ Jis priduria: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno [tai yra Bažnyčios] nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.“

Jėzaus mokiniu tampama priėmus jo mokymą. Bet „kaipgi [žmogus] įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ klausia apaštalas Paulius. Todėl pirmiausia žmogus turi išgirsti Viešpaties žodį, su kuriuo jį lanko Šventoji Dvasia ir pašaukia tikram, išganingam tikėjimui. Dievo žodis yra ne įmantri retorika. Savyje jis turi Šventosios Dvasios galią, kurios dėka jis yra "gyvas ir veiksmingas", ir „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų.“ Jo žodis mums apreiškia Dievo valią, primena mūsų nuodėmes, jis „teisia širdies sumanymus bei mintis,“ bet kartu ir parodo kur rasti malonę. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“ Todėl apaštalas Paulius, asmeniškai patyręs Dievo žodžio galią, sako: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.“

Bet neužtenka vien tiktai tikėti, nes pats Jėzus pasako, kad tik „tas, kuris tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ Apaštalas Paulius skelbdamas evangeliją pagonims, juos pirma pamokydavo o po to krikštijo. Tik kai krikštydavosi visa graikų, egiptiečių, sirų ar kita pagonių šeima, tada apaštalai pakrikštydavo ir vaikus. Tuometinis pasaulis buvo pagoniškas, todėl pirma įtikėdavo suaugusieji ir tik po to jie gaudavo Dievo malonę Krikšte. Pagaliau ir pats Paulius jau suaugęs priėmė išgelbėjimo Krikštą. Tik kai pasaulis tapo krikščionišku, tada visuotinai pradėta krikštyti kūdikius. Bet kai kas paklaus, ar jie tiki į Dievą? Taip, nes jie sielą gavo iš paties Dievo. Tik susidūrę su šio pasaulio išbandymais, klaidingais mokymais ir šėtono klastomis bei apgaulėmis jie ilgainiui gali imti abejoti Dievo gerumu ir apskritai Dievo buvimu. Žmogus iš prigimties yra tikintis Dievo kūrinys, tik jo tikėjimas be Dievo žodžio gali būti netikras, pagoniškas – vietoje gyvojo Dievo jis gali pradėti garbinti kūrinius.

Todėl Jėzus apaštalams nurodo išgelbėjimo seką. Pirma: „Eikite ir [per Dievo žodžio skelbimą] padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Antra, „krikštykite juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Trečia, toliau „mokykite laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Trečioji išgelbėjimo kelio dalis yra labai svarbi. Žmogus po krikšto ir konfirmacijos toliau turi lankyti bažnyčią ir mokytis viso, ką Jėzus jam yra paliepęs. Kad ir kokios pasaulyje būtų mūsų pareigybės, net jei ir patys būtume mokytojai, Dievo atžvilgiu iki gyvenimo pabaigos esame tik mokiniai. Nors pasaulietinėse profesijose mes galime pasiekti daugiau už savo mokytojus, išgelbėjimo kelyje „mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją – Jėzų“, kuriam „duota visa valdžia danguje ir žemėje.“

Tik Trejybės vardu ir vandeniu atliktas Krikštas yra išgelbstintis Sakramentas. Be Trejybės vardo ir vandens, nors apeigą ir vadintume Krikštu, ji nebus Krikštas. Efezo mieste Paulius užtiko kelis mokinius, kurie buvo pakrikštyti ne Jėzaus vardu. Jis paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą.“ Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.“ Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia.“

Jėzus paliepė mokiniams: „Krikštykite visų tautų žmones vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Juk tik tas, kuris tiki Šventąją Trejybę, turi tikrą, išgelbstintį tikėjimą, taip tik Švenčiausios Trejybės vardu atliktas Krikštas yra veiksmingas. Tokio krikšto metu žmogus gauna iš Jėzus nuodėmių atleidimą, gyvybę ir išgelbėjimą.

Yra žmonių, kurie nelanko bažnyčios, bet tiki, jog Dievas yra. Į kokį Dievą tu tiki? klausia mūsų apaštalas Paulius. „Tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis,“ liudija jis. „Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje ­ daug tų dievų ir daug viešpačių, ­ tai mes turime tik vieną Dievą ­ Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį ­ Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.“ Daug abstraktų tikėjimą turinčių žmonių tvirtina tikį Dievą, tačiau jie tik save apgauna, nes jų dievas nėra tikras, o pačių sukurtas. Tokie žmonės, kaip taisyklė, nelanko bažnyčios, nesiklauso Dievo žodžio, todėl ir neturi galimybės pažinti tikro Dievo. Teku sutikti vieną jauną motiną, kuri neleido savo vaikų konfirmuoti. Ji paaiškino, kad nors pati mokėsi katechizacijos pamokose, šiandien ji nieko nebeatsimena. Neabejotina, kad po konfirmacijos ji beveik niekada daugiau nesilankė bažnyčioje. Ji tvirtins, kad tiki į Dievą, bet jos tikėjimas netikras, nes jis tiki ne į Švenčiausią Trejybę, o jos pačios vaizduotėje sukurtą stabą. Stabas neturi galios laiminti mūsų gyvenimus. Tai gali tik Švenčiausioji Trejybė – tik ji būti mums apsaugos pilis, tik Ji gali išgelbėti. Todėl Kristus paliepia Bažnyčiai ne tik skelbti Evangeliją, ne tik krikštyti, bet ir po Krikšto toliau nuolatos mokyti žmones.

Galiausia Jėzus sako: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Net grįždamas pas dangiškąjį Tėvą, Jėzus pažadėjo nepalikti krikštytų, tikinčių jo brolių ir seserų. Iš amžinybės jis tiesiogiai lanko mūsų širdis per Bažnyčioje skelbiamą Dievo žodį ir Sakramentą. Per Krikštą ir tikėjimą, sako Paulius, Dievui mes jau nebesame „svetimi ar ateiviai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“ Iki Krikšto ir pamokymo mes buvome Dievui svetimi, bet dabar „esame tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.“ „Ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi.“ „Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius!“ Amen.