4 liepos, 2021

5 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 5, 1-11

Šiandienos evangelija liudija Jėzaus žemiškosios veiklos pradžią ir pirmųjų jo mokinių pašaukimą. Veiksmas vyksta iš karto po jo Krikšto Jordane ir gundymų dykumoje, kai šėtonas tris kartus ragino jo išsižadėti žemiškojo tikslo. Išėjęs iš dykumos Jėzus ėmė skelbti dangiškąją žinią apie Dievo karalystę, žmogaus išgelbėjimą iš nuodėmių ir pasmerkimo, ir amžinąjį gyvenimą. Išgirdę Jėzaus skelbiamą dangiškąją žinią, jį ėmė sekti minios.

Genezareto ežeras, kuriame Jėzus nurodė Petrui užmesti tinklus valksmui, evangelijose dar vadinamas Galilėjos jūra arba Tiberiados ežeru. Galilėjoje gyvenę žydai šį telkinį vadino jūra. Evangelistas Lukas jį žymi taip, kaip jį vadino graikai – Genezareto ežeru. O pakrantėje esančio Tiberiados miesto gyventojai telkinį vadino Tiberiados ežeru. Mes, lietuviai, savo jūrą vadiname Baltijos. Švedams ši jūra yra rytinėje pakrantėje, todėl jiems tai Rytų jūra. Prieškario poetai ir dailininkai nedidelį jūros ruoželį ties Palanga vadino „Palangos jūra“.

Pirmuosius mokinius Jėzus pašaukė ypatingu būdu. Galilėjos žvejams tai buvo bloga diena. Jie visą naktį žvejojo ir nieko nesugavo. Jėzui atėjus jie buvo išlipę iš valčių ir plovė tinklus. Kadangi jį sekė minios, Jėzus paprašė Simono „truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties“. „Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: ‚Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.‘ Simonui, kuris rytą parplaukė tuščia valtimi, tai atrodė nevisai logiškas pasiūlymas. “Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome.“

Mes irgi negalime pilnai pažinti Dievo išminties gelmės, suprasti visų dvasinių dalykų protu. Apaštalas Paulius sako: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ Mes negalime protu suvokti, kaip Kristus ateina į Altoriaus sakramento elementus, kaip per Krikšto vandenį Dievas atlieka didžius dalykus žmoguje – atgimdo iš naujo, atleidžia mums nuodėmes, suteikia malonę, ir pažada amžinąjį gyvenimą. Mes negalime pilnai pažinti Dievo valios mūsų gyvenimuose. Dvasinius dalykus mes priimame tik tikėjimu ir jie yra tikri, nes jie priklauso nuo Dievo. Apaštalas sako: „Apie tai kalbame ne žmoniškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.“ Dievo neįmanoma pažinti jutimo organais – juslėmis. Laiške korintiečiams Paulius sako: „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ Dievą pažįstame tik tiek, kiek jis pats save atskleidė jo apreikšta žinia iš dangaus. „Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus mintį,“ teigia apaštalas.

Petras girdėjo Jėzaus skelbiamą žinią ir patyrė, kad jo mokymas yra iš dangaus, „nes jis mokė ne kaip jų [Švento] Rašto [žydų] aiškintojai, bet kaip turintis galią.“ Jis nusprendė nesivadovauti protu, kuris sakė: „Nieko nepavyks sugauti dieną, nes žuvys šviesiame vandenyje matys tinklus.“ Protui dar labiau nelogiškesnis sprendimas buvo užmesti tinklus gelmėje. Žvejai tinklus traukdavo sekliame vandenyje – juos nuleisdavo iki dugno ir tokiu būdu žuvys į juos įplaukdavo. Nuleidus tinklus giliame vandenyje jos aplenktų tinklus! Bet Simonas nusprendė paklusti Jėzaus žodžiui. „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.” Petro ir jo brolio Andriejaus nuostabai „jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.“

Kodėl Petras prašė Jėzaus nuo jo pasitraukti? Lukas rašo: „Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: ‚Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš ­ nusidėjėlis!”‘

Tokia yra pirma žmogaus reakcija, kai jis susiduria su Dievo šlove. Dievo artumas jam sukelia baimę, nes jis žino, kad yra žmogus nuodėmingas. Pranašas Izaijas  išvydęs Viešpaties šlovę tarė: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš ­ žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį.“ Saulius, apšviestas dangaus šviesa ir išgirdęs balsą: „Sauliau, kam tu mane persekioji“, išsigandęs klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Apaštalas Jonas Patmos saloje regėjime išvydęs Jėzų sakė: „Aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: ‚Nebijok!“‘

Jėzus Simonui sakė: “Nebijok!” Atgailaujanti širdis neturi bijoti Dievo. Išpažink savo nuodėmes ir Viešpats tau atleis. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes,“ liudija apaštalas Jonas, „Viešpats ištikimas ir teisingas, kad atleidžia mums nuodėmes ir apvalo mus nuo visų nedorybių.“ Psalmistas apie save sako: „Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‚Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“, ­ ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.“

Jėzus atleidžia Petrui nuodėmes ir apdovanoja jį apaštalo tarnyste. Jis tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.”

Evangelija turi gilią dvasinę prasmę. Jūra – tai pasaulis. Žuvys – tai žmonės. Tinklas yra Dievo žodis. Jėzus paliepia Petrui užmesti tinklus. Kaip Petras sugauna žuvis ne savo jėgomis, taip ir skelbiamo žodžio galia priklauso ne nuo skelbėjo ypatingų galių, bet nuo Dievo Dvasios darbo. Apaštalas Paulius korintiečiams pasakys: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės... Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.“

Jėzus pakviečia žmones per apaštalų ir kitų jo tarnų skelbiamą Dievo žodį, kuris yra gyvas ir veiksmingas. Per juos Jėzus mums, kaip Petrui, sako: „Tu sek mane.“ Gyvas Dievo žodis savo galią parodo ne per šio pasaulio išminčius ar filosofus, bet per paprastus Galilėjos žvejus, nes Dievo galybė ir išmintis reiškiasi ne per mūsų, o per skelbiamą Dievo žodį. „Kur išminčius?... Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki...  Mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ Kristų, o ne šio pasaulio filosofiją, skelbė Petras Sekminių dieną ant apaštalų nužengus Šventajai Dvasiai. Per žodį Dievo Dvasios paliesti tą dieną įtikėjo trys tūkstančiai vyrų.

Valtis arba laivas yra Kristaus bažnyčia. Į ją mes, kaip tos žuvelės, priimami per vandenį – kai ant mūsų užpilamas Šventojo Krikšto vanduo. Krikšte mes esame atskiriami nuo pasmerktųjų skaičiaus ir išlaikomi dvasiškai sveiki bei saugūs krikščionių Bažnyčios laivelyje. Joje, kaip Nojaus arkoje, mes esame saugiai plukdomi per šio pasaulio tvano vandenis. Joje mus Jėzus savo žodžiu ir Altoriaus Sakramentu stiprina aplankius gyvenimo audroms. Joje jis mus guodžia kai išsigandę šaukiame: „Viešpatie, gelbėk, mes skęstame.“ Joje sekmadienį mes dėkojame Dievui už išgelbėjimą ir tarnaujame jo vardui. Bažnyčioje per Kristaus auką ir jo kraują Dievas visiems jį tikintiems pakrikštytiems žmonėms padovanoja amžinąjį gyvenimą. Amen.