Šiandienos evangelijoje Kristus mums moko krikščioniško nusistatymo ir elgesio. Jis mus moko būti gailestingais, neteisti, nesmerkti, pagelbėti artimui materialia ir kitokia pagalba. Šios Jėzaus taisyklės yra krikščioniškos moralės dalis - priedas prie 10 Dievo įsakymų. Panašių taisyklių mes galime rasti ir pasaulyje net tarp netikinčiųjų, tačiau pasaulietinė moralė nuo krikščioniškos skiriasi tuo, kad netikintis vykdydamas tai kas moralu, jaučiasi oriai prieš save. Tuo tarpu krikščionis šias taisykles vykdo, nes to iš jo nori Dievas. Jėzus sako, kad Dievas stebi žmonių gyvenimus ir atlygina už mūsų gerumą, gailestingumą ir dosnumą. „Saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ Mokydamas apie gailestingumą, Jėzus nurodo į Dievą. Gailestingumas yra Dievo tėviškos širdies savybė, ir labiausiai jo gailestingumas atsiskleidė Jėzuje Kristuje. Jis mums siuntė savo Sūnų, kad atpirktų mūsų nuodėmes ir išgelbėtų amžinąjam gyvenimui. Evangelistas Jonas sako: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.“

Dievas yra gailestingas. Psalmistas dangiškąjį Tėvą apibūdina taip: „Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo. Ne visados Jis barasi ir ne amžinai rūstauja. Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes... Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.“ „Būkite ir jūs gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas,“ sako Jėzus. „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.“

Jėzus moko mus neteisti, sakydamas, kad ir Dievas tada mūsų neteis. „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“

Sunku rasti žmogų, kuris išvengtų šios nuodėmės. Mes linkę impulsyviai ir lengvabūdiškai teisti kitus, regėti jų ydas, matyti kas mums juose nepatinka, ar tai būtų šeimoje ar platesniuose žmonių santykiuose. Dievui tai nepatinka. Jis ragina mus neteisti vieni kitų.

Bet leiskite paklausti: Jei Dievas nenori, kad mes teistume, kodėl apaštalas Paulius teisia korintiečius už jų paklydimus – seksualinį ir kitokį netyrumą? Kodėl pranašas Natanas teisė karalių Dovydą ir net labai griežtais žodžiais?

Dievas nedraudžia teisti, kur yra akivaizdi nuodėmė. Nuodėmės negalima toleruoti, bet ją reikia vadinti tikruoju vardu. Darantys ją akivaizdžiai peržengia Dievo valią. Tai, ką Dievas paliepė ar ką uždraudė savo įsakymu, nelieka jokios dviprasmybės. Mes turime išdrįsti perspėti brolį ar seserį matydami jį darant nuodėmes. Apaštalas Paulius netgi sako, kad apie nuodėmę mes turime pirmiausia priminti ne svetimiesiems, kuriuos „teis Dievas“, bet saviems. „Aš jums rašiau,“ sako jis korintiečiams, „kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ Tačiau tai tik kraštutinis atvejis, kai brolis perspėtas pasilieka užkietintos širdies. Kristus pataria mums būti gydytoju, kuris paskiria vaistus, kad išgydyti ligą ir padėti artimui atsistoti ant kojų bei gyventi krikščionišką gyvenimą.

Kristus mus moko neteisti ten, kur dalykai nėra aiškūs. Kada žmonės dažniausiai kreipiasi į žemiškąjį teismą? Kai abi pusės mano, kad teisingumas jų pusėje. Ir mes gausybėje kasdieninių situacijų, kur dalykai nėra tikrai aiškūs, neskubėkime teisti vieni kitus. Apaštalas Paulius prieš teisiant kitą, pirma ragina pažvelgti į save, ar tu to paties nedarai. „Kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus? Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.“ Jis primena, kad jei teisdamas darai tai, ką daro brolis ar sesuo, tu pats užsitrauksi Dievo bausmę. „Savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas.“ Dievas leidžia mums teisti tik ten, kur peržengiama tai, ką Dievas draudžia, ar kur nedaroma tai, ką Dievas liepia daryti jo įsakymais.

Tuo tarpu kasdieniuose santykiuose Dievas mus moko būti gailestingais, neteisti, nesmerkti, atleisti. Juk mes norime, kad Dievas mums būtų gailestingas, atleistų už peržengimus. Jėzus net mus moko melsti: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Neteisdami ir „jūs nebūsite teisiami, nebūsite pasmerkti, ir jums bus atleista.“ „Nes kokiu saiku seikėsite, toks ir jums bus atseikėta.“ Ypač šie Viešpaties žodžiai pildosi rodant gailestingumą ir teikiant pagalbą artimui. „Duokite ir jums bus duodama,“ sako Kristus. „Saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį.“ Apaštalas priduria: „Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.“

Tam, kad aiškiau suprastume jo mokymą, Kristus mums pateikia palyginimą. “Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?!“ Iš tiesų, aklas negali vesti aklo.

Bet kas yra tas aklas Kristaus palyginime? Tai žmogus, kuris pats nemato savo nuodėmių. Kitaip tariant, Jėzus klausia: „Ar nusidėjėlis gali į doros kelią vesti nusidėjėlį? Ar ne abu jie įkris į duobę?“

Todėl prieš teisiant kitus, Kristus pirma ragina mus pažvelgti į save. „Tu pastebi krislą savo brolio akyje, bet užmiršai pažvelgti į savo. Gal tavo akyje yra ne krislas, kurį tu pastebi brolio ar sesers akyje, o rastas. Jei taip yra, tada tu esi veidmainis fariziejus.“ „Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!“ „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“

Tiems, kurie nenori atleisti, Kristus pataria. „Pažvelk pirma į savo širdį. Gal tu esi padaręs mirtinų nuodėmių, o savo broliui nenori atleisti nedidelių prasižengimų? Daryk skirtumą tarp rasto ir krislelio. Tu nori, kad Dievas tau daug atleistų, o pats nenori broliui ar seseriai atleisti už nedidelius prasižengimus.“

Prieš teisdami, smerkdami, neatleisdami, pirma pažvelkime į sielos veidrodį, mūsų „kūno žiburį“ – akį. Gal tavo akis yra pažeista nuodėmės ir „tavyje esanti šviesa yra tamsi?“ klausia Viešpats. „Kokia baisi tada toji tamsa!“ Pirma paklauskime savęs, ar to, kuo teisiame artimą, nesame niekada padarę? Prisiminkime, kad ir patys esame nusidėjėliai, kurie galime suklupti tuo pačiu. Tada mūsų požiūris į artimą bus tikroviškesnis. Niekas tada nesakys: „Gydytojau, pirma išgydyk save patį.“ Ir Dievas mums tada netars: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“ Kai iš savo paties akies pajėgsime išsiritinti pavydo, pagiežos, veidmainystės rąstą, tada mums bus žymiai lengviau ir iš brolio ar sesers akies išimti krislelį. Amen.