Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti, tačiau fariziejai murmėjo, kad jis juos priima. Jų manymu, „jeigu šitas būtų pranašas,“ jis žinotų, kas jie tokie ir su jais nebendrautų. Bet Jėzus jų nepavarydavo, todėl fariziejai sakydavo: „Jis yra muitininkų ir nusidėjėlių draugas.“

Kiekvienas žmogus dėl įgimtosios nuodėmės kasdien daugiau ar mažiau nusideda Dievui santykyje su šiuo pasauliu ir artimu. Dievas,  teisusis Teisėjas, galėtų žmogų bausti už kiekvieną nuodėmę, tačiau jis sako: „Nenoriu, kad nusidėjėlis mirtų, bet kad jis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.“ Dievo Sūnus priėmė kūną, kad gydytų sergančius. “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams,” sakydavo jis. Jėzus gydė ne tik kūno negalias, bet dar labiau sielos. Jis atleisdavo nuodėmes ir ragindavo nusidėjėlius nebegrįžti į pražūties kelią, bet gyventi pagal Dievo valią. “Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“

Todėl tikintys žmonės neturėtų skubėti pasmerkti nusidėjėlių. Kaip Dievas yra gailestingas, taip ir jie turėtų būti tokie. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas,“ sako jis. Jie turi padėti nusidėjėliams grįžti į tiesos kelią, suvaldyti savo kūną ir sielą, ir laikytis krikščioniško elgesio taisyklių, apreikštų Dievo įsakymuose. Tačiau tikintieji neturi savęs laikyti vertesniais už kitus. Nes tie, kurie kaip fariziejai ima save laikyti šventais ir smerkti nusidėjėlius, nepalikdami jiems galimybės sugrįžti į doros kelią, yra dar blogesni už tuos pačius nusidėjėlius.

Kadangi fariziejai, nors save ir laikė šventais, bet Dievo akyse buvo sunkiai sergantys, Jėzus juos pamokė švelniu palyginimu apie ganytoją. “Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!”

Bažnyčios tėvai skelbė, kad skaičius 100 simbolizuoja pilnatvę Dievo karalystėje. Ganytojas turėjo 100 avių ir būdamas gailestingos ir geros širdies jis nenori, kad siela pražūtų. Vienai avelei nuklydus dykumoje, jis leidžiasi ieškoti pražuvėlės. Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad išgelbėtų kiekvieną, kuris jį tiki. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” “Aš esu Gerasis ganytojas,” sako Jėzus, ir jo valia yra ta, kad nė vienas nepražūtų, bet visa jo kaimenė – Bažnyčia įžengtų į amžinąjį gyvenimą.

Dievas pažadėjo atleidimą kiekvienam, kuris apgaili savo nuodėmes ir jų išsižada. “Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas;“ skelbia jis per pranašą Izaiją, „nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna”. “Viešpatie, mūsų Dieve, Tu esi gailestingas ir atlaidus, nors mes sukilome prieš Tave,” išpažįsta Dievui pranašas Danielius. Karalius Dovydas padaręs nuodėmę tarė: “Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’. Tada atleidai man kaltę.”

Kaip tėvai radę pasiklydusi vaiką, jį apkabina, džiaugiasi jį suradę, ir tik pamoko, kad jis būtų atsargesnis, taip ir Gerasis Ganytojas, radęs prapuolusią avį jos nebaudžia. Jis nevaro jos su botagu į kaimenę, bet užsideda ją ant pečių ir nešasi namo.

Jėzus su avimi ant pečių yra Gerojo Ganytojo simbolis, nes jis ant savo pečių nešė mūsų nuodėmes. “Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus… Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,” skelbia pranašas Izaijas. “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui,” liudija apaštalas Petras. Savo krauju užnešęs mūsų nuodėmes ant kryžiaus, per atgailą ir atleidimą jis sugrąžina mus į išgelbėtųjų būrį, jo kaimenę – Bažnyčią. Joje kiekvienam tikinčiam per Krikštą, Altoriaus Sakramentą ir kitas malonės priemones jis atleidžia nuodėmes ir teikia amžinąjį gyvenimą.

Dievo gailestingumą Jėzus taip pat pavaizduoja per moteriškę, kuri turėjo 10 drachmų. Pametusi  vieną, ji užsidegė namuose žiburį ir tol ieškojo, kol surado.

Drachma tais laikais buvo sidabrinis pinigas, ant kurio buvo iškaltas karaliaus veidas. Jėzus pateikia drachmos palyginimą, nes žmogus buvo sukurtas pagal Dievo – dangaus Karaliaus veidą. Kurdama pasaulį Šventoji Trejybė tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.” “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos…“ Dievo paveikslas atsispindi žmogaus sieloje. Žmogus turi sąžinę, kurios dėka iš prigimties gali pažinti gėrį ir blogį. Tik todėl, kad jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai yra turi protingą sielą ir dalinai laisvą valią, jis turi pasirinkimo teisę. Jis gali tapti ta pamesta drachma – suklupti ir pulti į nuodėmes.

Dievas nenori, kad jo paveikslas, ta pamesta drachma, būtų prarasta. Toji moteriškė užsidegė žiburį ir rūpestingai ieškojo, kolei surado.

Žiburys yra Dievo žodis. “Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui,” liudija psalmistas. Kaip uždegta žvakė “šviečia visiems, kas yra namuose”, taip ir Viešpaties žodis „nušviečia visa, kas tamsoje paslėpta, ir atskleidžia širdžių sumanymus.” “Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas,“ liudija apaštalas Paulius. „Jis aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją ir prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.” Jis paliečia mūsų sąžinę gydančios atgailos skausmu ir ragina sielą grįžti pas Viešpatį. Kaip nuo drachmos nuvalomos susikaupusios apnašos, kad sidabre vėl suspindėtų karaliaus veidas, taip išpažinties ir atgailos keliu mes nuvalome nuo savęs visą purvą ir sąšlavas, tai yra Dievas atleidžia mūsų nuodėmes ir atstato savo veidą žmoguje. Dievas tuomet sušvinta mūsų širdyse, ir jo šlovės šviesa vėl mums suspindi “Kristaus veide” (2 Kor 4, 4-6).

Palyginimu Jėzus skelbia, kad Dievas džiaugiasi grąžinęs pas save nuo jo nutolusią sielą. Jis neišvaro tų nusidėjėlių, kurie atėjo klausytis Dievo žodžio. Jis ne fariziejus, o mūsų Tėvas. Jėzus netgi su jais valgo. Altoriaus Sakramentas Bažnyčioje irgi skirtas ne teisiesiems, o mums, atgailaujantiems nusidėjėliams. Priimdami Kristaus kūną ir kraują mes prisiliečiame prie Kristaus šventumo. Sakramente įvyksta šventasis apsikeitimas – Jėzus nuo mūsų nuima nuodėmes ir mus pridengia savo teisumu, tai yra atleidęs nuodėmes mums padovanoja malonę, gyvybę ir išganymą.

“Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!” – taria draugams ir kaimynams Ganytojas. “Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi” – taria draugėms ir  kaimynėms toji moteriškė. Iš tiesų, tas vienas atsivertęs nusidėjėlis Dievui teikia daugiau džiaugsmo, nei  devyniasdešimt devyni tariami teisieji, kurie mano, kad jiems atgaila nereikalinga. Kas Jėzui yra draugai? Tai tikintys žmonės, kurie vykdo Dievo valią. „Jus aš draugais vadinu,“ taria Jėzus mokiniams. O kas yra kaimynai? Tai dangaus angelai, kurie „visuomet mato dangiškojo Tėvo veidą.“ Dar neseniai jie liūdėjo regėdami į pražūtį ėjusią sielą, bet dabar džiaugiasi, nes Gerasis Ganytojas rado savo pražuvėlę avį, nes rūpestinga moteriškė rado pamestą drachmą. “Sakau jums,” taria Jėzus, “taip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.” Amen.