13 birželio, 2021

2 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 14, 15-24

Palyginimą apie nedėkingus svečius Jėzus pasakė prie pietų stalo. Pamatęs, kaip į to fariziejaus namus ėjo daug garbingų svečių, kurie rinkosi pirmąsias vietas, Jėzus pirmiausia pamoko mus apie gerus darbus. „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“ Jėzus praneša, kad meilės darbai Dievui, kurie atsiskleidžia mūsų gailestingumu artimui, taip pat mūsų meile bažnyčiai, nepasiliks be atlygio. Už šiuos gerus darbus mes žemėje neimame atlygio. Apaštalo Pauliaus žodžiais, mes „aukojame savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“, tačiau šie geri darbai neliks nepastebėti Dievo. Už juos Dievas atlygins teisiųjų prisikėlime.

Tai išgirdęs, vienas prie stalo sėdintis svečias jam tarė: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“ Evangelistai neatskleidžia šio žmogaus minčių, bet iš konteksto ir Jėzaus žodžių numanome, kad jis turbūt norėjo  greičiau pradėti pietauti. Prieš jį sėdėjo Jėzus – „duona, nužengusi iš dangaus, duodanti  pasauliui gyvybę,“ o jis kuo greičiau geidavo žemiškos duonos. Apaštalas Paulius Korintiečiams rašo: „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“

Jėzus atsakė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta.’ Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti.“

Palyginime šeimininkas simbolizuoja Dievą Tėvą. Dangiškasis Tėvas mums paruošė amžinąją vakarienę, į kurią mes esame pakviesti – tikintiesiems pažadėjo amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Dangiškasis Tėvas siuntė pas pakviestuosius savo tarną – mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Dievas mūsų išgelbėjimui siuntė savo viengimį Sūnų į kūną ir kraują. Jis siuntė pas juos gyvojo vandens šaltinį, amžinąją duoną, kurios paragavę jie nebealks ir nebetrokš per amžius. Dievas Sūnus tapo tarnu. Antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo, kaip liudija apaštalas Paulius, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Jis atėjo pas pakviestuosius ir jiems kalbėjo: „Ateikite, jau viskas paruošta.“ Jis kvietė priimti Evangelijos žinią, apie maloningą Dievą, apie nuodėmių atleidimą per jo būsimą auką ant kryžiaus, bet pakviestieji į pokylį „visi kaip vienas ėmė atsiprašinėti.“ Mes esame kviečiami į Dievo karalystės pokylį, bet irgi imame atsiprašinėti.

„Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti.“ Tokie buvo pirmojo žmogaus žodžiai. Jis turbūt buvo turtingas, nes ano meto pasaulyje žemės nuosavybė liudijo turtą. Jis buvo išdidus žmogus. Atsisakyti priimti kvietimą dėl įsigytos dirvos, reiškia ne ką kitą, o išdidumą, nepagarbą šeimininkui. Išdidumas yra pražūtingas mūsų santykiui su Dievu. „Kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ klausia sentėvis Jobas. „Jis pražįsta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“. „Iš tikrųjų žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas!“ pastebi psalmistas. „Žmogus praeina kaip šešėlis. Visas jo triūsas ­ tik migla; jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!“ Todėl „nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus,“ ragina mus apaštalas Petras.

Kitas sakė: „Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti.“ Bažnyčios tėvas Augustinas teigia, kad tie penki jungai jaučių yra penki mūsų jutimo organai. Per juos pasireiškia geidulingumas, kuris yra sunkiai pasotinamas, mus traukiantis prie žemės. Geidulingumas ragina iškeisti dvasinius dalykus – Dievo žodį ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje, į kūniškuosius. Šios pagundos reiškiasi per regą, klausą, skonį, kvapą, ir lytėjimą. Tai mūsų penki jungai jaučių – mūsų jungas į kurį mes esame įkinkyti šiame pasaulyje. Jėzus ragina mus suvaldyti, kontroliuoti savo geidulingumą – neleisti, kad jis mus valdytų, drausti mūsų vidiniam balsui sakyti: „Išsižadėk šiandien mišių bažnyčioje dėl įdomaus kino, dėl gero koncerto, dėl gardaus maisto ir jo skanaus kvapo, ir dėl kitų kūniškų malonumų. Apaštalas Jonas ragina nepasiduoti pasaulio pagundoms, primindamas, kad „visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašo: „Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai ­ į gyvenimą ir ramybę. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Jis ragina atsigręžti į Kristų, kuris kviečia imti jo jungą. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Neleiskime penkiems jungams jaučių trukdyti ateiti į Viešpaties vakarienę.

Trečias tarė: „Vedžiau, todėl negaliu atvykti.“ Nors santuoką ir šeimą įsteigė Dievas, antroji santuokos pusė gali trukdyti ateiti į Viešpaties vakarienę. Tačiau ir santuokoje galima gyventi šlovinant Viešpatį. „Susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs,“ pastebi apaštalas Paulius, bet „jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų.“ Santuokoje yra rūpesčių, tačiau tikintis žmogus sako: „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.“ „Gera moteris yra vainikas jos vyrui,“ liudija Patarlių knyga. Net jei vyras yra netikintis ar žmona netikinti, „netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą,“ liudija apaštalas Paulius, o apaštalas Petras sako – jei vyrai neklauso Dievo „žodžio,“ tegu jie būna „laimėti savo žmonų elgesiu.“

Sugrįžęs tarnas viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir jam įsakė: „Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus.“

Šie trys vyrai atmetė Dievo kvietimą, todėl prarado Dievo malonę. Malonės vietą užėmė šventas Dievo pyktis, kuris pasireiškia tuo, kad Dievas paslepia nuo žmogaus savo veidą. „Kiek ilgai, Viešpatie? Nejau slėpsies amžinai?“ su atgaila kreipiasi į Dievą psalmistas. „Kiek ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis? Atmink, koks trumpas mano gyvenimas.“ Tačiau žmogaus širdis gali taip užkietėti, kad ji atmes Dievo kvietimą. Viešpats tada palieka jį amžinybės teismui. Bet per Kristų dangiškasis Tėvas pasilieka maloningas nuolankiesiems nusidėjėliams, kurie neturi kuo atsimokėti už amžinybės vaišes. Jie į jas būna pakviesti vien tik todėl, kad šeimininkas jiems maloningas. „Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos.“ Tada šeimininkas tarė tarnui: „Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.“

Jėzus kviečia ne išdidžius teisiuosius, bet nusidėjėlius. Palyginime jie prilyginami akliems, luošiems, raišiems, ir esantiems „keliuose bei patvoriuose“, kuriems  Dievas maloningai atleidžia nuodėmes, išgydo nuodėmės aklumą ir luošumą, ir leidžia ragauti nuo jo malonės stalo amžinybės vakarienėje. Jie neturi kuo užsimokėti. Amžinąjį gyvenimą mes gauname per atgailą iš Dievo malonės, todėl, kad priimame jo kvietimą ateiti prie Dievo žodžio ir Sakramento. „Dievas išdidiems nusidėjėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“, - tiems, kurie kankinami dvasinio aklumo, luošumo, raišumo sugrįžta prie Dievo meilės. Išdidiesiems Dievas užtrenkia dangaus karalystės duris ir paskelbia savo nuosprendį: „Sakau jums, ­ nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių.” Todėl neatmeskime Dievo kvietimo, nes amžinybėje atsiprašinėjimais ir pasiteisinimais jau nieko pakeisti negalėsime. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ Amen.